man svetimi jūsų tokio pobūdžio klausimai, gal jūs paieškokite kam artimi jie, ir užduokit jiems?.. (jei jums tikrai yra svarbus atsakymas, į jūsų šį, iškilusį jums klausimą, jei negebate pats (pati) sau atsakyt į jį...)
tik jau tai visai ne į temą, komentuoju jūsų eilėraštį, kaip vienas iš skaitytojų, kurį jūs publikuojate, štai šiame komentare (duomenys) :2010-05-19 18:46
– Prašyk, sakyk ko nori! išpildysiu tavo tik vieną, – pažadėjo Viešpats Dievas žmogui; žmogui neregiui jau nuo pat gimimo, impotentui, ubagui matuojant materialinių turtų atžvilgiu, turinčiam širdyje ir prote dar gyvą, jam visiškai ištikimą ne per prievartą, o jos pačios pasirinkimu, jį labai mylinčią žmoną, kurią jis myli nemažiau, nei myli ji...; Prašyk!, – užriko viešpats, – turi dvi minutes...
– per daug, – atsakė žmogus, – užtenka ir vienos jį išsakyti, tad maloningas-sai, klausyk, jei šitai tavo jėgose, ir pildyk:
– Noriu išvysti savo sūnų savo akimis, (tegul ir dukrą), sėdintį mano namuose prie ąžuolinio stalo, ir valgantį ryžius su kiaušiniene, patiektus mano žmonos, jo motinos, iš auksinio dubens, ir užgeriančiu tuos ryžius ir kiaušinienę, žaliąja arbata, kuri užplikoma ant to vandens, kurį laikau aš savo rūsyje, supiltą sidabriniuose ąsočiuose...
atsakė Viešpačiui žmogus.
Ir Viešpats apsiverkė nuo išminties, kurią pagimdo tiktai Meilė...
Dar atsiprašė to žmogaus, ir jam daugiau nedrįso pasirodyt, kad netrikdyti jo ramybės Proto ir Širdies, kurią pagimdė Meilė jo, nepažabota... ---
bet jei ir dabar neaišku, tai aiškiau, nepakomentuiosaiu.