Trumpai apie meilę arba Mėnulė

- Palik pravirą langą, galbūt šiąnakt norėsiu išlipti.
- Išlipti?
- Išlipti! Gyvena mėnuo kaimynystėj.
- Mėnulis?
- Aš jam pažadėta.
- Juk pati ir esi mėnulis.
- Vienis.
- Tavo akys – mėnuliai. Dvi pilnatys.
- Dvi? Dvejinas. Tai tik atspindžiai.
- Dieną mėnulio nėra.

Ji mane visad verčia jaustis kažkokiu kvailu romantiku. Banaliu romantiku. Mūsų pokalbiai nebūna normalūs. Daugiaprasmiški. Ir įkišti į ritmo rėmus. Kartais juos įrašau. Pridedu muziką ir gaunu akustinį avangardą. Ji. Kaip gitara. Iš pirmo žvilgsnio – tokia kaip visos. Iš pirmo. Muzikantai supras -  kartais paimi gitarą į rankas ir jauti kibirkščiavimą. Ir antrą, ir trečią. Net išsiderinusios skambesys teikia iškrypėlišką malonumą.
Gulime. Gera su žmogumi tiesiog gulėti ir šnekėti. Šiuolaikinės feministinių skiedalų prisigėrusios merginos įtardavo, kad aš – gėjus, arba bent jau pačios bandydavo apkabinti, pabučiuoti... Moterys man patinka. Moteriškos. Ne per daug drovios, tačiau nesikariančios ant kaklo. Ji tokia ir yra. Guli šalia ir kibirkščiuoja. Nebandau pagauti jos bangų dažnio, tiesiog žaviuosi nuotrupomis ir seku kiekvieną žiežirbą.

- Jauniau?
- Medeina?
- Jauniau...
- Medeina...
- Jauniau!
- Mėnulis!
- Kur?
- Akyse. Tu tokia patikli.
- Tik pasiilgus mėnulio.
- Jos baltos.
- Žydros.
- Baltos. Aš apie akis.
- Tokių net nebūna.
- Pilnatys.

Tylim.

- Myliu.
- Ir aš tave.
- Jauniau! O aš juk -  mėnulį.