Laiškas

Sūnau,
Šią naktį
Baisų sapną sapnavau:

Atrodo,
Aš einu gilios daubos krantu,
O kitoj pusėje-
Pririštas prie aštriašakio medžio
Tu.

Perlėkiau tą daubą,
Pati nežinau kaip -
Puoliau virves atrišinėti greitai -
Bet jos
Gyvatėmis apie tave vėl raizgos
Ir šnypščia:
Ne gyvatės mes.
Mes -
Klaidos!
Klaidos!
Klaidos!
Mes - klaidos tavo vaiko
Ir kitų, -
Už jas gyvenimu
Turi mokėti tu,
Ir tavo vaikas turi...
Ir šnypščia, šnypščia,
Raitos prie pat veido -
Staiga
Nuodingu dantimi kad kirto
Ir tuos mirties lašus
Į širdį man suleido...
Miegų nė kvapo nebeliko, -
Pašokau išsigandus -

Su mėnesėta naktimi
Ėjau į tavo kambarį,
Bet nei nakties šviesa,
Nei aš
Tavęs tenai neradom...

Atplėšė stogo skardą vėjas,
Tai žaisdamas vis tranko...
Nenugenėtos šakos obelų
Vis apie sieną braižos, -
Taip reikia
Tavo rankų...

O ta mergaitė,
Kur sakydavai,
Kad į mane be galo panaši, -
Rašiau tau -
Pernai ištekėjo,
Dabar -
Jos kūdikis jau krykštauja lopšy...

O šiaip, sūnau,
Pas mus tos pačios bėdos...

... Vakar pasnigo pirmą kartą -
Greit Kalėdos.
Sugrįžk, sūneli, iš anapus,
Iš savo ir kitų klaidos - - -
Tavo nelaisvės batai
Skaudžiai mina
Ant tos nematomos žaizdos -

Ir dar, sūnau, galiu tau pasakyti:
Jei būna rytas -
Bus diena.
Aš lauksiu taip tavęs,
Kaip gali laukt sūnaus
                      Mama.