...

Tai buvo bučinys, jis ypač buvo
kažkas tarp rūsio ir lėktuvo,
toks nepriklausomas – net sruvo,
tame turėjau aš tave.

Tai buvo bučinys. Svyravo
laike kažkas visai ne tavo,
kas neturėjo ženklo bravo,
ėjau, bet lyg plaukiau srove.

Ėjau laisvai ir medžiai  linko,
nebuvo nieko draugiško aplink, o
kas liko – šiaurėn pasislinko
ir tapo mūsų vienatve.

0 tu ėjai kur kelias didis,
Jo horizontas tolyj lydės,
vyzdys apsidžiaugė išvydęs,
jog net ir taip tave turiu tave.