Raganyčios pažadai

Kai saulė pažadino rytą, pabudo ežiukų šeimyna,
Suskubo jie mankštą daryti ir praustis nubėgo šaltinin.
O rytas kaip reta šviesuolis, paukšteliai skardena po gojų,
Net aidas atsimuša viržiuos, kur rainos bitelės darbuojas.

Mažylį dar nerimas kausto, tėveliai jį glaudžia abudu,
Knyga tartum uždraustas žaislas dabar jiems ramybės neduoda.
Po pusryčių sočių aprimę, gurkšnoja anyžių arbatą,
Bet raganos turtą lentynoj ežiukų akytės temato.

Tėvelis pakyla nuo stalo ir paima raganos knygą,
Spygliukas tai rausta, tai bąla, suspaudžia kišenėje špygą.
Visi susispiečia ant sofos ir pradeda knygą vartyti.
Širdelę Spygliukui susopo, jį priglobia rankos mamytės.

Pavartę, paskaitę nusprendė: be abra kadabrinių burtų,
Kaip sako senovės legendos, laumyčios negali užburti.
Be knygų raganės - tik senės bambeklės - apkiautusios kėpso.
Tik pasakoj burtai gyvena, o nuotykių gaila netekti.

Nusprendžia nukakti prie raisto, surasti vargšelę senutę
Ir knygą, kaip raganos maistą, kaip lobį, jai vėl atiduoti.
Ilgai negalvoję suzgribo lauktuvių krepšelį pridėti.
Prikrovė uogienės ir grybų, dar gilių apypilnį rėtį.

Ir šluotą surišo skujinę, įstatė jai kadagio kotą...
Spygliuką net juokas jau ima, pabando apžergęs pajoti.
Išėjo visa šeimynėlė prie raisto baugaus ir negero,
Kur raganos senės pirkelė siūbuoja ant žiogo kojelės.

Pro raisto krūmokšnius matyti senosios raganės sodyba.
Štai eina sulinkus senutė, suklumpa, paslydus ant grybo.
Ežiukai prišoka, juk verta, nes šitaip kiekvienas ugdytas,
Kad reikia vyresnį pakelti... Net baimės šalin nuvarytos.

Pakėlė, ant suolo sodina, dar papučia sumuštą kelį:
-Tai labas, mieloji kaimyne! Užsukom, kai ėjom pro šalį.
Iš nuostabos senė pakvaišus, tik „Labas“ tylom atkartoja,
Ežiukai jai sudeda vaišes ir šluotą paguldo prie kojų.

Paskui kaip kokią brangenybę su jauduliu tiesia ežienė,
O raganos akys jau žiba - pažino ji savąją knygą.
Atrodo, atgijo senolė, lyg pusšimtį metų pametus.
Kapt knygą, smagiai atsistoja, kiekvieną apglėbia kaip svečią.

Staiga atsiverčia knygiūkštę, kažką balbatuoja ir vapa,
Nutaiso dar šypseną rūgščią... Ežiukams net užima kvapą.
O ragana sėda ant šluotos, pakyla virš ošiančio raisto
Ir, saulės šviesos pamyluota, su šluotkočiu debesis žarsto.

Paskraidžius ramiai nusileidžia, dėkoja ežiukams kaip dera,
Tie šypsos laumyčiai nuolaidžiai - visiems juk velnioniškai gera.
Panoro arbatą užkaisti, vaišina, pribūrus skanėstų,
Per rūškaną raistą nuaidi juokai ir linksmybės be kėslų.

Ir liejasi žodžiai iš lūpų, ir džiaugsmas klegena per gojų,
Net drebulės staiposi, supas, kai aidą šilai atkartoja.
Pabuvo ilgokai svečiuose pas raganą ežio šeimyna,
Bet saulė į vakarus čiuožia, takelis namučio jau pinas.

Pripuolė senoji lydėti, pridėjo visokių gėrybių,
Žadėjo ežius temylėti, grąžinusius burtų saldybę.
Pamerkė akytę ežiukas:
-Nebūki klastinga, laumuže,
Lai gėris gyvenimą suka, o blogis nuščiuvęs neūžia.

Už gera geru reik mokėti, o burtus naudoti tik taupiai,
Jei pikta, dilgynių prisėki, pridėki gal trečiąją ausį.
Ilgesnę nei mano nosytę melagiui trumpam priauginti,
Vagišiui rankas prilipdyti, jei siektų ne savo paimti.

Kas keikias, tam ilgą liežuvį geriausia reikėtų išburti.
Su ilgu lig kelių pabuvęs supras, kad dora yra turtas.
Ilgai dar kalbėjo spygliukas, raganė jo klausėsi vangiai,
Galop patylėjus, sutiko - atgavusi turtą taip brangų.

Sukirto abudu jie rankom, laikysis raganė žadėto,
Juk pasakon leista nueiti ir ten ligi soties kerėti.
Nutolo trijulė ežiukų, o raistas šešėlių prismigo,
Senoji į trobą pasuko, apglėbusi rankomis knygą.

Nugriuvo ant savo krosnelės, knygutę šalia pasidėjo,
Sapnuos ją burtažodžiai vejas, lieps bausti visus niekadėjus.
O pažado, duoto garbingai, net raganos laikosi visos!
Reikės pakovot, juk netingi - tiek blogio visokio priviso.