Mūsų kiemo Dievas

Rąžosi, muistosi,
o tos uogos -
buvo rūgščios, rūgščios.
Ant stalų, nuogos damos,
krūtys, lyg pyragai pučiasi.
O du, murzini vaikiūkščiai,
tarsi skaudūs, šaižūs -
durų skambučiai...

Šleivos, kreivos
jo pėdos,
ir jis, ant dviračio,
kaip žiogas.
Geria, valgo,
lyg pelė
kampe tupėdamas.
ir keikiasi,
nusiplovęs rankas -
namo važiuodamas.

Prie drabužių, lūpų,
kaip smala - Praeitis,
o nuo kalno,
kaip erkės - Pikų damos.
Jo delnų kietumas -
į molį, smėlį, tėvų žemę.
O Jūratė ir Kastytis -
į žolę,
į žydinčia žolę.
Nušluostė
ašaras,
per liemenį apkabino -
liūdesys, kerštas
ir didelis noras
į jo padangas -
vinių prismaigstyti.

Bet susipina kojos,
trūksta batų raiščiai,
ir jis, kaip kamuolys,
pasišokinėdamas,
keturpėsčias
į veidrodinę balą.
- Kas užmušė, tą paukštį,
kas tą žiogą sutraiškė?
Kas panardino mane
į tą keiksmažodžių ugnį -
mane, visą išbalusį,
sušalusį.

O jo kratosi,
lyg lavono -
Pikų damos,
miškai, pievos žalios.
Jo kratosi,
lūpų dažais
ištepliotas veidas,
ir į užmarštį nutolusios -
Pikų damos -
storos ir plonos

O jis, vis geria -
ištisus metus, geria.

Tas amžinai girtas,
priekabus -
mūsų kiemo Dievas -
kažkada tarnavęs
šturmanu.