Tik pasirodė. Nes turbūt nebuvo tai.
Vėl potvynius atoslūgiai pakeičia.
Gal ir gerai, kad žvilgsnio nematai,
Kuris išduotų vandenynan paskandintą džiaugsmą.
Maldauju vasaros išdegint abejones,
Prašau ramybės sielai ne tik sau.
Bet negaliu nesižavėt švelnia vilione,
Kurią gegužės žieduose skaitau.
Vis tiek sugrįšiu aplankyt krantų
Nors mintimis. Sapnuos ar praradimuos.
Žinau, kad nepamiršiu, ką kalbėjai tu
Ir to, ką supratau, niekuo jau nepakeisiu.
Maldauju vasaros nepagailėt klajonių
Per pienių lauką, per garuojančius miškus,
Prašau įdeginti užgimusią svajonę
Į akmenį, į lietų, į bangas, kad patikėčiau tuo, kas bus.
Šis Jūsų vienas geriausių. Ačiū labai.
man nepatiko šie fragmentai: "Kuris išduotų vandenynan paskandintą džiaugsmą." ir "Ir to, ką supratau, niekuo jau nepakeisiu.". Jie kažkaip sujaukė sklandumą ir rimuotės garsą, na bet tobulybės visi siekiame, todėl 5.