Iš ciklo Portretai. Pilietis P.

Piliečio P žmona visą gyvenimą laikė jį idiotu, tačiau niekada taip ir neįsigilino į priežastis, privedusias ją prie tokios išvados. Jau pirmą vestuvių dieną nusprendė, kad skaudžiai apsiriko, tačiau padėties nebetaisė – truputėlį paverkė ir nusiramino – juk tikslas, šiaip ar taip, vis tiek buvo pasiektas...
Visiškai nesvarbu, ką apie žmoną galvojo pats pilietis P – turint omenyje neeilinę jo mąstyseną, galima daryti prielaidą, jog negalvojo visiškai nieko. Ji tiesiog buvo. Ir šito pakako. Jai verkiant, o verkdavo ji gana dažnai, pilietis P sprogindavo į ją nesuprantančias tyliai kaltinančias akis ir labai nenorom, greičiau pats sau, negu jai burbtelėdavo: „Tu esi. Juk tu esi?.. Tai ir būk! “
Namie pilietis P nieko kito neveikdavo – tik badydavo pirštu iš visų plyšių lendančius tarakonus ir mokėsi. Ilgą laiką jautėsi už juos pranašesnis – juk panorėjęs bet kurį galėjo suvalgyti. Tačiau vėliau suprato, kad jam dar daug ko trūksta: išoriškai jis kaip buvo, taip ir liko žmogumi. Vabališka gyvensena nepakeitė anatomijos ir tikslas vis dar nebuvo pasiektas. Labiausiai jį liūdino galūnių trukumas – lyginant su tarakonais, jautėsi esąs kažkoks išsigimėlis – jam trūko visos poros kojų. Suprantama, galima buvo susisukti lizdą vonioje ir žiemoti. Gal ir būtų užaugusios, tačiau bėda – pilietis P turėjo eiti į darbą ir žiemojimas vis nusikeldavo. Būtinybė eiti į darbą buvo nepatogi dar ir tuo, kad net jei ir būtų užsiauginęs trūkstamą kojų porą – darbe toks nieku gyvu nebūtų galėjęs pasirodyti.
Specialybę jis pasirinko labai apgalvotai – dienų dienas braižė kažką didžiuliame vatmano lape, o kada niekas nematydavo – sugrauždavo jį pasigardžiuodamas. Ir braižydavo iš naujo. Tačiau rinkdamasis profesiją, nenumatė apmaudžios aplinkybės – nesumojo, jog darbe teks kalbėti. Greičiausiai, kad nuo kalbos jis neatjunko būtent dėl šitos aplinkybės.
Taip slinko laikas, o tikslas vis dar buvo toli. Darbe pilietis P graužė pribraižytus vatmano lapus, o namie badė pirštu tarakonus. Piliečio P žmona be sustojimo gimdė vaikus, kurie, nebūdami vabalais, visiškai jam nerūpėjo – paropinėdavo aplink keletą metų, o paskui kažkur prašepdavo. Kur? Jis šito nežinojo. Labai tikėtina, jog didžiausia piliečio P svajonė taip ir nebūtų išsipildžiusi, jei vieną dieną jam nebūtų pasiūlę dirbti miesto archyve.
Ši aplinkybė viską pakeitė, kadangi šiame pastate gyvenimas ir laikas seniai buvo sustoję: archyvarai dienų dienas lindėjo dulkėse, o jei ir sujudėdavo, tai vien tam, kad prasikrapštytų akis ir pažvelgtų į amžiams sustojusį laikrodį. Galima buvo pradėti nedelsiant, tačiau pilietis P buvo gudrus vabalas ir labai rimtai viskam pasiruošė.
Viena iš seniausių archyvo saugyklų paskutinį kartą buvo tvarkyta pirmoje praeito šimtmečio pusėje. Šiame šimtmetyje ten beveik niekas nesilankė, išskyrus porą miesto istorijos mylėtojų, vienas kurių tą pačią dieną nusisuko ten sprandą, o antras kuoktelėjo iš nevilties mėgindamas iššifruoti ypatingai painų manuskriptą, kildinusį miesto gyventojus iš senovės graikų išvestos daržovių veislės. Mikčiodamas ir nesiskaitydamas su kirčiais pilietis P pasisiūlė įvesti ten tvarką. Noras buvo patenkintas: pilietis P gavo raktus ir teisę lindėti saugykloje iki pasaulio pabaigos. Nieko kito jam ir nereikėjo.
Pirmiausia jis apsirūpino maistu: atsinešė iš namų keletą nėščių tarakono patelių ir tris guviausius patinėlius. Jau netrukus dulkėtą saugyklos tylą pakeitė gyvas šimtų kojyčių stuksenimas į pergamentą ir kietų vabališkų žandų gružlenimas. Misdami popieriumi, tarakonai įgavo salsvai kartų skonį, tačiau pilietis P nebuvo išrankus maistui. Dabar jam reikėjo išsirinkti tinkamiausią vietą žiemojimui: tokią, kuri nebūtų nei pernelyg drėgna, nei pernelyg sausa. Ištisas dienas jis gulinėjo tai čia, tai ten, kol pagaliau apsistojo ties dvyliktąja lentyna, nuvertė ją žemėn ir nuogai išsirengė. Tuomet čiupo tai, kas pasitaikė po ranka – berods Juozuko Iš Pauodegių „Pamąstymus, kaip bulvelės žydi“ – plėšė popierių, vilgė jį seilėmis ir klijavo ant kūno.
Po keleto valandų saugyklos viduryje pūpsojo milžiniškas tyliai šnarpščiantis kokonas.
Prabėgo kelios savaitės, mėnuo, po to du, trys... Niekas netrukdė taikaus archyvarų snūdo, kol vieną dieną pagrindinę archyvo salę tiesiog užtvindė tarakonai: jie prasigraužė pro senosios saugyklos duris ir baisiausiai susijaudinę skubėjo išsislapstyti atokiausiose archyvo kertėse.
Atvejis nebuvo numatytas, o nenumatytais atvejais reikėjo naudotis instrukcijų knyga. Ten, ties raide T, archyvo darbuotojai nesunkiai rado pavadinimą „Tarakonas“, o šalia jo – sanitarijos inspekcijos telefono numerį.
Tai, kas įvyko po to, išblaivino ir sanitarijos darbuotojus ir juos lydėjusį archyvarą. Išlaužus senosios saugyklos duris, pro jas iššoko didžiulis, cypiantis, gleivėtas šešiakojis gyvis...
Pilietis P nebuvo pagautas. Pabėgo gyventi į kanalizaciją. Miesto galvos pasistengė nepastebimai numarinti šį reikalą – išsigando virškinimui kenkiančio streso, todėl kurį laiką viskas buvo ramu. Tačiau po to kažkas jį pamatė. Kartą. Po to dar kartą. Ir dar. O kada mieste ėmė sklisti keistos kalbos, šį reikalą ėmėsi kuruoti kita instancija. Tiesa – kažkaip vangiai, kažkaip neryžtingai, tarsi ko bijodama... Žmonėms sakė, kad gaudomas iš zoologijos sodo pabėgęs gyvūnas, šukavo miesto kanalizacijos sistemą ir sėkmingai nieko ten nesurado.
Jis buvo pagautas vėliau – rudens pabaigoje. Kažkas aptiko jį iššliaužusį lauk – tūnantį šiukšlių konteineryje. Pritrūkęs maisto negalėjo pasitraukti žiemoti. Buvo tiek nusilpęs, kad net nesipriešino...
Jį iš karto išvežė ten, kur reikia. Viską užslaptino, sukurpė bylą, amputavo papildomą kojų porą ir laikė uždarę, kol visai netikėtai pasikeitė vėliavos spalvos.
Žmonėse jis pasirodė ne taip jau seniai, tačiau matosi, kad ilgai tam ruošėsi. Atrodo labai pasitikintis savimi – visiškai nebe tas anų laikų susitraukęs išgąsdintas vabalas. Labai taisyklingai kalba ir neturi jokių fizinių anomalijų. Per trumpą laiką padarė neblogą karjerą. Pasirašinėja tik įvardintas kaip didžiai gerbiamas. Kasosi senus randus ir renčia memuarus apie rezistencinę kovą.