Be užuominų

Mes gyvenam,
nuošaliam miestely.
Morkos želia,
želia vasarojai.
Ilsisi autobusai,
traukiniai,
snaudžiančioj
mažoj stotelėj.
Pasigirsta,
iš žemės gilumos -
kaustomos
senelio rogės.

Norisi nutraukti -
lango juodą širmą.
Be jokių iliuzijų -
sena stotie - sudie.
Norisi sugriebti,
iš po ratų vaiką,
tarsi tolimų galaktikų -
mažytę širdį.
O, aplink namus -
rožynai, pušynai,
dilgėlynai
ir nėra kur
vienišam pradingti.

Norisi kartotis ir kartotis,
šia diena, akimirka
ir laimės valanda.
Norisi kartotis -
lietumi ir autobusais.
Krinta, drimba -
iš lubų, sienų, sapnų,
nauji namai,
kranai,
ir naujos stotys.

Su katinais,
vaikais nubunda,
mūsų metai,
lūkesčiai ir lūšnos.

- Žmonės, gal ir jums,
papurtyt rausvą putiną.
Gal ir jums,
po ąžuolais, klevais,
suspaudus saujoj peilį -
Mirtis ir Neviltis budės.

Iš to glitaus,
gilaus vidurnakčio -
vieną kartą,
išsiveržti būtina.
Iš tos trapios,
kraupios planetos,
iš tos kaimiškos erdvės.