Rašyk
Eilės (72260)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10356)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Štai ir kovo 14-oji, penkta ir paskutinė šios mūsų kelionės diena. Laikas ištirpo beregint, o dar tiek daug norime pamatyti. Skubame į tą pačią palei viešbutį įsikūrusią užeigėlę, vyrukas už prekystalio surenka mūsų prašomus komponentus. Kol aš su juo atsiskaitinėju, Crysta neša prie staliuko lauke salotas, sultis ir kavą. Grįždama su eiline porcija rankose, klyksmu ir mostagavimu vos spėja nuvyti mūsų pusryčių besigviešiantį paplūdimio valkatėlę – dar kelios sekundės, ir būtume likę be pusryčių.

Sėdame į automobilį ir jau gerai žinomu keliu traukiame į Jeruzalę – vakar ten neaplankėme nė dešimtadalio to, ką norėtume aplankyti. Visai Jeruzalei ir savaitės neužtektų, tačiau bent Senąjį miestą šiandien norėtume apeiti. Nepaisant sekmadienio, greitkelis labai apkrautas, o Jeruzalės prieigose išvis stringame kamščiuose. Šiaip taip prasistumiam link centro, jau judame išilgai Senąjį miestą supančios sienos. Visur pilna iki ausų apsiginklavusių Izraelio kariškių ir policijos, sprendžiant iš amunicijos jie nusiteikę rimtoms peštynėms. Grotuotais automobiliais ir autobusais užkištos visos pakelės ir parkingai; sukame aplink senamiestį ratą po rato, niekaip negalėdami užsiparkuoti. Negana to, Crysta jau nebetrivoja į tualetą, pats laikas atsikratyti rytinės kavos. Pagaliau Siono kalno šlaite randu plyšelį, palikę automobilį įžengiame į Senąją Jeruzalę. Pro Siono vartus patenkame į armėnų kvartalą; deja, tualeto niekur nematyti, tad traukiame į pirmą pasitaikiusią keramikos krautuvėlę. Su olimpine ramybe veide pagyvenęs barzdotas armėnas parodo Crystai tualeto duris.
- Koks čia įvykis šiandien, kodėl tiek daug policijos? – užklausiu.
- Ar šiandien, ar vakar, ar rytoj; jiems vis įvykiai, vis ko nors nepasidalina...
- „Jie“ tai žydai ar palestiniečiai?
- Ir vieni, ir kiti. Nemoka jie taikoj gyvent, ir visiems kitiems trukdo...
Pinigų armėnas iš mūsų neima, tik palinki geros dienos ir gerų įspūdžių. Mes palinkime jam taikos bei ramybės ir atsisveikinam.

Senoji Jeruzalė – tai ankštų gatvelių, skersgatvių ir laiptų raizgalynė. Ją sudaro Žydų, Musulmonų, Krikščionių ir Armėnų kvartalai, Musulmonų kvartalas dar skirstosi į kelis rajonėlius, jų pačių vadinamus „kaiminystėmis“ („neighborhood“). Visuose kvartaluose pramaišiui styro mečečių minaretai ir bažnyčių bokštai.

Pradedame nuo Žydų kvartalo, pro jį leidžiamės Mėšlo vartų link. Tikras miestas-muziejus, nepaisant to, jame viskas tikra ir gyva – parduotuvės, vaistinės, mokyklos. Viskas labai miniatiūriška, idilės įspūdį griauna tik ginkluoti pareigūnai ir minios turistų. Crysta sako, kad gyvenimas muziejuje neišvengiamai turėtų įvaryt kompleksą, man gi atrodo, kad toks gyvenimas turi išmušti bet kokius kompleksus.

Išeiname į Vakarinės Sienos aikštę – aikštė ribojasi su vakarine Šventyklos kalvos siena, Šventyklos kalvoje įsikūrusi Katedra ant Uolos ir Al-Aksos mečetė. Tačiau Vakarinė siena kur kas labiau žinoma Raudų sienos pavadinimu. Praėję saugumo kontrolę (tokią pat kaip oro uoste – su daiktų perkratymu ir metalo ieškiklio vartais), patenkame į aikštę. Aplink įtaigūs užrašai, nevėkšloms primenantys kaip dera rengtis ir elgtis maldoms skirtose vietose.

Raudų siena, be jokios abejonės, yra ryškiausias aikštės akcentas. Čia mums su Crysta tenka išsiskirti, nes aikštė prie sienos perskirta į vyrų ir moterų puses. Eidamas prie sienos, dar ir šlike gaunu pasidabinti – jos nemokamai padėtos praėjime, ar kad tokių atsitiktinių lankytojų kaip aš išvaizda Jehovai akių nebadytų, ar kad kokia čakra man ne vietoj neatsivertų. Prie sienos gausu besimeldžiančių, įdomu pastebėti skirtumą - moterys meldžiasi ramiai ir santūriai, tuo tarpu vyrų pusėje ne vienas kinkuoja taip intensyviai, jog atrodo vos ne į transą įkritęs. Sienos plyšiai ir plyšeliai užkišti rašteliais su prašymais dievams, Crysta irgi toki paliko. Užeinu dar ir į greta sienos įsikūrusią sinagogą, kurioje dar ir kažkoks torų studijų institutas. Įspūdį kelia itin gausi ir turtinga biblioteka, bei kolektyvinis torų skaitymas – du rabinai prasukinėja medinius ritinius su toromis, dar keli linksėdami jas skaito. Apskritai, fetišo nemažai visose religijose, tačiau žydai savo maldose naudoja neįtikėtinai daug daiktų; kur nors sutikto keliaujančio pamaldaus žydo negali neatpažinti iš krūvos specialių dėklų – skrybėlei, torai, ar tefilinui (tokia dėžė su maldomis, kurią diržais prisivynioja ant galvos, o dar kelis metrus diržo užveržia sau ant rankos, net ranka mėlynuoja).

Išeiname iš aikštės kitame jos gale, ties vartais į Šventyklos kalvą. Vartus užtvėrę Izraelio policininkai mūsų ten nepraleidžia, kodėl – paaiškinti nesiteikia, „negalima“ ir tiek. Ašalšeletu išeiname iki tris lygiagrečias gatves užėmusio centrinio turgaus. Tiesą sakant, Senosios Jeruzalės centre net sunku pasakyti, kur turgus prasideda ir kur baigiasi – visos gatvelės persunktos minios gaudimu ir klegesiu, krautuvėlė ant krautuvėlės, o kur dar kirpyklos ar užeigėlės.

Kažkur Krikščionių kvartalo pakraštyje vos spėjam pasitraukti iš kelio armėnų (o gal graikų, man jų papročiai ir apranga labai panašūs) procesijai – priekyje žengia kelią minioje skinantys tvarkdariai su feskomis, paskui juos rimti ir orūs šventikai su niūriais juodais gobtuvais, o paskui šiuos seka kostiumuoti baltamarškiniai jaunuoliai – gal tai krikšto, ar kokios birmavonės analogas? Procesiją užbaigia gausi netvarkinga draugų ar giminių minia.

Pasukę į šoną, pro kalifo Omaro mečetę išeiname prie Šventojo Kapo bažnyčios. Čia nesusilaikau nepastvėręs iš Crystos fotiko ir nenufilmavęs mus supančio garsų ir vaizdų kratinio – visomis kryptimis šliaužia tikinčiųjų, turistų, vienuolių ir šventikų minios, bažnyčios bokšte kairėje skamba varpas, o iš mečetės minareto dešinėje baubia mula. Bažnyčios vidus papuoštas nuostabiomis freskomis ir mozaikomis, paveikslais, altoriais ir kandeliabrais, tačiau dėl besigrūdančios minios beveik neįmanoma ką nors įdėmiau apžiūrėti.

Gatvelių labirintais traukiam toliau. Jau senai įdienojo, karštis ir grūstys vargina, pasirenkame tokią užeigėlę atsigaivinti. Pasiprašom išspausti sulčių ir kavos, tačiau apsukrus šeimininkas dar prišnekina pasistiprinti falafeliu – tai toks žydiškas „hamburgeris“, vietoje mėsos jame trintų pupelių kepsnelis, gausiai prikrauta įvairių salotų su keistu, tarsi jogurtiniu užpilu. Tikrai nesigailim jo paragavę.

Atsisveikinę traukiam toliau, maždaug ties dešimta stacija įkrentam į Kristaus kryžiaus kelią. Įvertinę laiką ir Jeruzalės planą, patraukiam atvirkščiai – nuo dešimtosios link pirmosios. Paskutinės keturios stotelės liks neaplankytos, bet Kristus rimtas vyras, tikrai neįsižeis. Maždaug apie Via Dolorosa gatvelės vidurį miniai tenka skubiai spaustis pašaliais – priešpriešom stiklinėm akim ekstazėj juda keliolika moteriškių, velkančių dideliausią kryžių ir giedančių kažką itališkai ir kažkodėl apie vahabitus. Nemėgstu davatkiškumo ir fanatizmo jokioje religijoje, tad visiškai nuoširdžiai užsižvengiu, pamatęs „kryžių nuomos“ punktą; jame apsukrus žydelis ar arabas fanatikams mielai nuomoja kryžius, kurį šie paskui transe velka Kristaus kryžiaus keliu.

Ties kažkuria stacija dar šypseną sukelia parduotuvėlė, apsikarsčiusi iliustruotais marškinėliais. Ant jų visas rinkinys musulmoniškom kefijom ar arafatkėm pasipuošusių pasaulio galingųjų, Obama, Sarkozy, Putinas, Medvedevas, Berluskonis tuo tarpu su peisais ir skryblium; tačiau topų topas – branduolinio sprogimo grybo fone vienas kitam ranką spaudžiantys Obama su Achmadinedžadu šypsosi, sakydami „Yes, we can! ”

Kelio pabaigoje (Kristui tai buvo pradžia) – urvas, kuriame Kristus buvo kalinamas; dabar čia įsikūrusi graikų ortodoksų bažnytėlė. Mus pasitinka šventikas, tyliai pasiklausia iš kur esame. Žinąs lietuvius, jų čia nemažai praeina; uždegęs šviesas palydi į Kristaus celę ir mus palieka. Išeinant stabtelim, sumetam šekelių į aukų dėžutę, Crysta uždega žvakelę už visų sergančiųjų pasveikimą ir atsisveikinam. Šitam religinio verslo balagane kaskart negaliu atsistebėti graikų ir armėnų atšakų orumu, kuklumu ir tyrumu.

Via Dolorosa išvirsta į Muhadžino gatvę; galbūt čia mums pavyks patekti į Šventyklos kalvą. Ne, ne taip paprasta. Čia dar daugiau kariškių ir policijos; šie bent jau paaiškina, esą negalį atsakyti už užsieniečių saugumą šioje dabar įsiaudrinusių musulmonų teritorijoj, todėl ir neleisiantys. Ką gi, traukiame kairėn; prasuksime per senąjį Musulmonų kvartalą.

Nuėjus vos porą šimtmetrių, kvapai ima riesti nosį. Matyt, tai viena iš priežasčių, kodėl čia taip tuščia. Kuo giliau į kvartalo gilumą, tuo daugiau šiukšlių, tuo piktesni sutinkami žvilgsniai ir grimasos. Kvartalo gilumoje sieną puošia arabiškas tekstas, padabintas svastika – nemanau, jog tai turi ryšį su hinduizmu (kurio musulmonai taip pat neapkenčia) ar pagonybe, greičiau jau reveransas hitlerinio holokausto politikos link. Gatvelės laiptuotos, tad senųjų laiptų pakopos vietomis patobulintos cementinėmis rampomis, rampose išraižytos Dovydo žvaigždės – palestiniečių išradimas, jiems taip gera vaikštant tas žvaigždes mindžioti...

El-Rahbato gatve pagaliau išsikrapštom iš to nykaus užkampio, Barkuko skersgatviu leidžiamės žemyn. Čia užsiraunam ant policijos posto; šie niekaip nesupranta, kaip mes ten buvom patekę – mes ryškiai prasprūdom pro skylę, kurią turėjo kontroliuoti koks nors kitas postas. Laikas ima spausti, dabar jau neriam į Kriščionių kvartalą. Įblūdijam į kažkokį visiškai akliną kiemą, tačiau pastebim kelis žmones, lydimus juodaodžio šventiko. Jie leidžiasi į kažkokį rūsį, mes klijuojamės į kompaniją – rūsys turėtų reikšti vėsą. Išties, pakliūvame į vėsius klaidžius koridorius, kurie kartais staiga išplatėja ir tampa belangėmis bažnyčių salėmis su įjuodusiomis sienomis ir itin kukliomis drapiruotėmis. Kažkaip nejauku klausti, o kur gi mes čia patekome. Į dienos šviesą išlendame jau Beid Hamado turguje, atsigavę ir maloniai atvėsę; jau paskui, naujomis akimis studijuodamas Jeruzalės planus, suvokiu, jog buvome koptų ir etiopų patriarchato požemiuose.

Pro Išganytojo bei Šv. Jono bažnyčias išeiname į graikiškąjį Krikščionių kvartalo pakraštį, iš jo pro Citadelę pereiname į Armėnų kvartalą. Lyginant su kitais Senosios Jeruzalės kvartalais čia tylu ir ramu, nesijaučia minios dūzgesio, kažkaip nebesimato ir kariškių ar policijos. Mūsų ramybę trikdo tik įkyrus arabas taksistas, primygtinai besisiūląs pavežioti po Jeruzalės apylinkes ar nuvežti į Beatliejų. Mūsų atsakymas, esą ir patys esame važiuoti, jo neįtikina; sako, niekas mūsų į Beatliejų nuomota mašina neįleis. Jis jau ketvirtas ar penktas šitaip teigiantis, tačiau nepabandę mes tikėti nelinkę. Grįžtame prie savo saulėje perkaitusio mašiniuko ir sukame link Beatliejaus.

Atstumas nuo Jeruzalės iki Beatliejaus nėra didelis, faktiškai jų priemiesčiai yra susilieję į vientisą konglomeratą. Kaip ir Gaza, Beatliejus aptvertas iki pat horizonto besidriekiančia keliolikos metrų aukščio siena su spygliuotos vielos eilėmis viršuje. Lygiais tarpais sienoje išsidėstę šarvuoti sargybos bokštai. Stojame į eilę prie patikros posto. Eilėje priešais mus nelyg morčiaus katinai susiniauja du palestiniečiai, nepasidalindami vietos eilėje stumdosi savo senutėliais reno ir mersu tol, kol bumbteli į naujutėlį BMW. Iš šio iššokęs trečias arabas įsiterpia į klegesį, tačiau merso vairuotojas išnaudoja sumaišties momentą ir įsibrauna į pajudėjusią eilę. Niekas net nebando įvertinti automobilių pažeidimų ar gilintis į draudiminius reikalus; pagalvoju, o kas gi lauktų manęs ir mūsų šlomomobilio, patekus į panašią situaciją?

Priartėjme prie posto, stabtelim ties plieniniu barjeru ir iš asfalto kyšančiais plieniniais dygliais. Priešais postą didžiulis geltonas skelbimas trimis kalbomis; arabiškai, hebrajiškai ir angliškai teigiantis „Entrance to Palestinian Authority territories. No passage for Izraeli citizens“. Už šarvinio stiklo sėdintis pareigūnas tik dirsteli į mūsų jevrosojūziškus pasus ir, pakėlęs barjerą bei įtraukęs dyglius, mosteli važiuoti toliau. Nespėjam atsitokėti, ir mes jau Beatliejuje.

Priemiesčiai niekuo neišsiskiriantys – nauji namai, jų tarpuose šiukšlėmis užverstos dykvietės; laikinumo ir neišbaigtumo pojūtis tiesiog tvyro ore. Pravažiuojame miesto centrą, kylame į kalvą, randame santykinai tykų rajonėlį tarp Šv. Juozapo seserijos ir Graikų katalikų bažnyčios; čia, gatvelėje simboliniu Žvaigždės vardu, ir paliekame savo Mazdą – galgi niekur iš čia nenutekės? Toliau keliaujame pėsčiomis, išėję iš krikščioniškojo rajonėlio patenkame į Al-Farahrą, Beatliejaus senamiestį. Gatvelėse visiškas jovalas, kiek tvarkingesnę prekyvietę tuoj pat keičia laužo ir šiukšlių krūvos, prie pat krūvos pasitiesęs skudurą ilsisi „prekijas“. Nuotraukoje vėliau pabandome identifikuoti jo siūlomą „asortimentą“, tik sekasi mums nekaip – kažkokių buvusių daiktų ar jų fragmentų kratinys. Visur šmirinėja vyrukai; rankos kišenėse, stvertis darbo aiškiai nelinkę. Beklaidžiodami kiek paklystame – mūsų iš visitPalestine. ps puslapio nukočiotas miesto planas tikrai ne iš tobuliausių. Pasišnekinam vieną pagyvenusią porą; moteris palaidais plaukais, išvaizda sakytų juos esant žydais, tik šioje aplinkoje gyvas žydas mums netelpa į jokius rėmus. Eime kartu, sako, mes vistiek šiaip sau vaikštinėjamės. Klausiu, ar jie vietiniai; vietiniai, sako. „Čia mano šalis“ – „it‘s my country“, būtent tokį žodį ir pavartoja.

Neilgai trukę, pasiekiame aikštę prie Kristaus gimimo bazilikos. Padėkoję atsisveikinam, stojamės į piligrimų eilę, užeiname į bažnyčią, pastatytą gimtojo Kristaus „tvartelio“ vietoje. Bažnyčia statyta-perstatyta, tačiau dalis senųjų freskų ir mozaikų išlikę. Bažnyčią supa armėnų, pranciškonų ir graikų ortodoksų vienuolynai, nedidelis gražus sodas. Pieno grotos gatvele keliaujame toliau, link Baltųjų seserų vienuolyno ir Pieno grotos link – grota tokia balta esą todėl, jog Jėzų maitinanti Marija išliejo pieno lašą. Pačioje bažnyčioje dominuoja gipsinių margų skulptūrų kičas, jį rimtais veidais ir įvairiais rakursais vienas per kitą fotografuoja lenkų „piligrimai“. Gatvelėje atdara vos viena kita parduotuvėlė; 1994-aisiais įsteigus Palestinos Autonomiją, arabai nemažai tikėjosi uždirbti iš turistų, tačiau dabar verslas čia tikrai neklesti. Pakeliui prie mūsų priskrenta kokių 10 metų vaikigalis, kaip užsuktas pro sukąstus dantis kartojantis „one sheckel, one sheckel“. Rytuose teko matyti nemažai elgetėlių, Egipte ar Indijoj, ten jie nuoširdžiai stengiasi išsikaulinti pinigėlį ar parduoti kokią paslaugą. Tuo tarpu nuo šito vaikigalio tiesiog trykšta neapykanta mūsų ir kitų turistų atžvilgiu, nevalingai besišiepiančios lyg žvėrelio lūpos taip ir bando iššiepti iltis. Į jį žiūrint, net šiurpas nukrato; neabejoju jį savo dienas baigsiant su savižudžio diržu ar Kalašnikovu rankoj.

Lanku apsukę kalvą, leidžiamės Piemenėlių gatvės link. Čia didžiuliai plotai užstatyti prašmatniais pastatais, visi priklauso vienai ar kitai religinei bendruomenei. Ant paties prašmatniausio iškaba auksinėmis raidėmis „Pilgrim Residence“ ir „Русская Духовная Миссия в Иерусалиме“ – piligrimų verslas, ko gero, vienintelis klestintis verslas Beatliejuje. Dar už kokio kvartalo į dešinę atsišakoja kelias, vedantis link išvažiavimo iš miesto. Kelio kryptį žyminti rodyklės formos lenta riebiai užtepta rudais dažais ir juodai išvedžiotas viso pasaulio lankytojams skirtas užrašas „HOME“ – aiškus požiūris į miesto svečią. Vystyti turizmą su tokiu požiūriu jiems tikrai nebus lengva.

Miesto centre mes pasivejam rusų grupę. Pamatę tokią gausą potencialių pirkėjų, užpuola visas tuntas „pardavėjų“; šie kabinasi į rankoves, brukdami vandens ir kokos butelius, ar kokį bevertį skudurą, desperatiškai klykdami „very cheep“ arba „two for five“. Sprunkam iš tos maišalynės, palikdami rusus vienus frontą laikyti. Lyg civilizacijos forpostas kitapus gatvės kažkokia užeigėlė su Stars&Bucks iškaba. Ten ir įsmunkam.

Gaunam spaustų greipfrutų sulčių ir itin prašmatniai papuoštų ledų. Vietos koloritas trykšta iš personalo elgesio, klega ir laksto rodos be jokio reikalo. Šeimininkas šią įstaigėlę nusipirkęs prieš porą mėnesių, pats kilęs iš Jordanijos, čia jaučiasi tiesiog visagaliu turtuoliu. Atsigaivinę keliaujam link mašinos.

Šlomomobilį randame ten, kur ir palikome. Dar koncentriškai prasukam kokį ratą per miesto rajonėlius. Mano planelis pakraščių jau nebeapima, tad stabteliu paklausti taksisto. Taksistas sako, kad kelias veda link Hebrono. Mums tinka, į Tel Avivą grįšim iš pietų pusės; padėkoju ir noriu važiuoti. Ne, klykia taksistas, negalima, palikit mašiną ir sėskit pas mane! To dar betrūko, vėl padėkoju ir važiuojam. Nenuvažiavus nė puskilometrio, taksistas mus prisiveja ir bando blokuoti.
- Ko nori? – klausiu sustojęs; jau ir aš imu pykti.
- Ten Hebronas, - klykia vėl, - negalima tau ten!
Tegu tave šunes, galvoju, Mazda tai Šlomo gi, galim ir pasistumdyt. Praneriu šalikele ir spaudžiu toliau. Dar kokį kilometrą pasivijęs, taksistas atsilieka ir dingsta visai. Pagal mūsų 2001-ųjų B&B žemėlapį, palestiniečių valdos baigiasi už kokių penkių kilometrų. Ir, aišku, visai nebuvo kada pasidomėti, kad paskutiniai teritorijų kontrolės perdalijimai vyko 2004-is ir 2006-is...

Kelias vingiuoja vaizdingais slėniais ir priekalnėm, pakelėse gražūs derlingi sodai. Kad būtent dėl tokių žydų nausėdijų ir yra pešamasi daugiausia, sužinosim irgi tik vėliau. Už kokių 8-10 kilometrų kelias dalijasi – į kairę, Efrato link, veda geresnysis, tačiau ten mums visai nereikia. Kelias tiesiai pusiau pertvertas betono blokais, ant blokų juodais dažais išvedžiota „Peace Cycle 2008“. Kad ciklas buvo tikrai taikus, byloja kraujo raudonumo lenta su baltu tekstu „Palestinian Authority territory. Area „A“ ahead. No entry for Israelis. Entry illegal by Israeli laws“. Neryžtingai stabteliu, mėgindamas suvirškinti situaciją; greta sustoja pora palestiniečių su barškančiu senutėliu reno, klausia kažką arabiškai. Rodau pirmyn ir klausiu „Hebron? “; aha, Hebron, atsako. Rodo, važiuok prieky, tik nelėk. Na, nei mes žydai, nei mes Izraelio piliečiai, draudimas mūsų lyg ir neliečia... Važiuojam. Kelias duobėtas, asfaltas išdaužytas. Įvažiuojam į purviną apšepusį miestelį (vėliau išsiryškinu, jog tai būta El-Arubo). Pakelėse lakstantys vaikai kaip mat pasileidžia tekinom paskui mus. Nusileidžiame į miestelio centrą, čia kelias vėl šakojasi; jei koks užrašas ir yra, tai arabiškai. Aplink sankryžą kaip mat ima rinktis mojuojantys ir rėkaujantys vietiniai. Už mūsų važiavęs reno sustoja greta, rodo, jog jis suks į kairę, o mums į dešinę – Hebron. Kelias dešinėn dar prastesnis, pusiau užgriozdintas kažkokiom statybom ir sudegusiu traktorium. Ir čia, pamatę vietinių rankose pagalius ir grumstus, mes galutinai suprantam, kad tas mojavimas – tai anaiptol ne kokia nors svetingumo apraiška. Geltoni Izraelio numeriai ir raudonai-balti Šlomo lipdukai ant automobilio arabus veikia kaip raudonas skuduras bulių. Labiau už viską dabar norėčiau atsidurti ne šlomomobily, o 67 tonas sveriančioj „Merkavoj“... Velniop tą Hebroną, Mazda kaukdama rėžia „saulę“ sankryžoj ir nešam kudašių iš kur atvykę. Svetingųjų šeimininkų reakcijos nebematau per savo sukeltas dulkes, bet įsivaizduojam nesunkiai.

Grįžtam, Beatliejaus pakraščiu per kitą apsaugos postą išvažiuojam į Jeruzalę, 2ia jau ir Crysta atgauna kvapą ir balsą. 1-uoju greitkeliu parsibeldžiam į Tel Avivą. Nusikalę esam tiek, kad greitosiomis vakarieniaujam Opera-tower‘yje ir griūnam miegoti. Antrą nakties sukylame, atsisveikinam su Liberiu, oro uoste Šlomui priduodam jo Mazdą (vargu, ar Šlomas būtų ramiai miegojęs, jei žinotų kiek gi šioji pamatė) ir traukiam link lėktuvo. Oro uosto knygyne dar nusiperkam porą dalykėlių – Sayed‘o Kashua „Dancing Arabs“ bei M. G. Bard‘o „The Complete Idiot‘s Guide to Middle East Conflict“. Va, perskaitysim, ir jau nebūdami visiškais idiotais, čia dar sugrįšim; juk dar nenusiplovėm kojų Jordano upėje, nematėm Galilėjos ir Nazareto, šlomomobilis dar neerzino Jordano ir Sirijos janyčarų Golano aukštumose...
2010-04-06 23:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-02 09:50
varna
išsamu, detalu, įtaigu, gramatna, neighborhoodai spalvingi, taikos ir ramybės aniems, na o mes pasidžiaukim tuo, ko neturim ;p
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-21 19:00
Čia Gi Aš
Chi chi, falafeliai šiaip yra arabiškas "hamburgeris", bet, spėju, turint galvoje tavo šiltus jausmus arabams, būtų pasirodęs nebe toks skanus, jei būtum žinojęs...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-22 09:55
indulgencija
įtaigu ir imformatyvu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-13 13:58
Upelis vėl
Esi idomus pasakotojas, visa istorija puiki. Be to, jusu su Crysta komanda laaabai moka keliauti, net pavydziu jusu potyriu... Visa laime, kad dar koju nenusiplovet Jordano upeje ir nepamatet kitu tenyksciu vietu - lauksiu tesinio, nesvarbu kuriais metais ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-08 13:33
Juzė Erelickas
dekoju uz straipsni. Prisesiu kuri vidurnakti pastudijuoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-07 00:44
BAIBA
jėzau, ir mane paiimkit kitu reisu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą