Degėsiai

Kas atsitiko? Saulė temsta? Pavasaris?
    Tamsus šešėlis, pradėjęs šliaužti nuo pagirio, neskubėdamas gesino dieną ir tildė po pavasarį pasklidusius paukščius. Gamtos peizažas keitėsi, tamsėjo, protas suabejojo, kad gal tai, ką matėme gražus, yra tik sapnas. Priartėjęs šešėlis nesikuklino ir ryžtingai užgulė mūsų pievelę. Net pamaniau, kad gal ne šešėlis, o mes su karieta, įslinkome į kitokios būties sandarą, paklysdami kur mums nereikia.
  -Tomai, Vidini, - ar neatrodo, kad pasiklydom? - ir pradėjau nosimi traukti orą: - Hm,  kas  galėtų būti? Degėsiai? Argi nejaučiat? Degėsiais čia kvepia. Galvą  guldau, kad taip.
    - Gal prie kokios katilinės? - pasakė Tomas, tačiau jos jau žvalgausi. Niekur nesimatė. Buvo bažnytėlė, kapinės ir kelios sodybos, tačiau kad tai Velykių kaimas, negalėjau patikėti. Velykiai mano vaizduotėje buvo kaip Izraeliui Jeruzalė. Ir pats kaimas turėjo būti gražus, kaip pavadinimas, liudijantis šviesą, prisikėlimą, gražią viltį. To nebuvo. O mano nosis traukė ir traukė  į plaučius orą, galvoje aidint žinai: - Degėsiai. Tikrai. Nesuprantu, kaip čia  šitaip gali būti. Argi galėjo Velykiai sunykti arba  sudegti? Negali tokiose vietovėse būti gaisrų ugnies ir sunykimo. Negali.
    Ir netikėtai prie karietos nušvito moteris. Taip, matyt, kažkada piemenims pasirodydavo Šv. Marija, bet moteris į ją nebuvo panaši. 
    - Nugi buvo salė. Labai didelė. Parapijos. Nu, sudegino. Sudegė didelis pastatas. Čia būt gyvenvietė buvus.
    - Kas sudegino? - kimtelėjo Vidinis.
    - Nugi zakristijonas. Gyveno ant antro aukšto. Nugi papiroskės  seniau nebūdavo. Mat, užkrėtė. Ėjo  sau... Ne su šviesa, ale su balana, kaip seniau vadindavo. Mat, ir užkrėtė, ir sudegino. Didelis pastatas.  Salė. Paštas. Buvo viskas. Taip čia ir iširo gyvenvietė. Liko, sakytum, tik pavadinimas- Velykiai, - pasakė ir kaip netikėtai pasirodė, taip vėl išnyko.
    - Suprantat, apie ką ji kalba? Graži pavardė - Kuodienė. Ir vardas gražus - Valė. Valė Kuodienė .
    - Kad kalba apie gaisrą, tai suprantama, tačiau atrodo, kad tas gaisras- kone pokario ar net Antano Smetonos laikų. Tiek metų praėjo. Negali būti,  kad degėsių tvaikas išsilaikytų, - nemokėjau suprasti.
    - Bet tu pagalvok, kas degė. Parapijos salė. Parapijos, - reikšmingai argumentavo Tomas.
    -Salė, Tomai, ne bažnyčia, - pasakė Vidinis. Jis irgi laikėsi už  nosies it už velykinio kiaušinio ir  buvo įdomu paklaust, iš  kur Tomas žino pasirodžiusios ir išnykusios moters vardą, pavardę.
    - Iš kur žinau?  Pats noriu suprasti – iš kur? - pasakė ir tuo metu vėl išgirdome dainą.

                                Kai atėjo tylus ramus vakarėlis
                                Žirgelį balnojo jaunas bernužėlis.
   
    Diena pradėjo šviestis, sučiulbo pavasario paukščiai.
    - Jūs kas? - beveik pakuždom paklausiau
    - Mykolas Jasiūnas. Turėtumėt žinoti.
    - Manėme, kad ir Velykių kaimą suradę, bet dabar abejojame. - kažin, ar suradę?
    - To, kuris anksčiau, tikrai nesuradote. Dvaro ir aš neprisimenu. Tik kelis pastatus. O bažnytkaimį prisimenu. Salė tokia didelė. Toj salėj  buvo mokykla, parduotuvėlė. Sena špitolė. Ir toj špitolėj būdavo sueina vyrai baisiausiai. Per atlaidus, per rekolekcijas. Prirūko pilna dūmų. Priminta, sniego prinešta.
    - Ką čia dabar - buvo, buvo... Ir aš jauna buvau, tu irgi tik dešimčia metų vyresnis. Dainuok, Mykolai. Negąsdinki žmonių Velykiais.

                              Pasakyk, mergele, kur trakeliu joti,
                              Prie kurių vartelių žirgeliui sustoti, -

klusniai uždainavo Mykolas, o jo moteris atsiliepdama:
                               
                                Josi kur darželis tvorele aptvertas
                                Ir stiklo langelis mergelės  pravertas.

    - Tai va, kokios mergos ir bernai jus pasitinka Velykiuose, - atsiduso Mykolas ir it pasididžiuodamas: - o aš žinojau, kad karieta atvažiuos. Na, netikėjau, kad  beveik per Velykas, bet žinojau. Ar ne, bobul? - atsigręžė į savo moterį  Mykolas: - O karietoje labai norėčiau pabūti.
    - Kodėl gi ne?   
    -  Vežėjas? - sužiuro į mane moteris
    - Vežėjas. Bet lyg ne iš tų, kurie į Sibirą vežė, - Ir paėmęs  moterį už rankos: - Gal ir jūsų neišvešime.
    - Ė, mane jau norėjo išvežti. Tėvas buvo išvežtas. Nu, tėtę išvežė, kad žemės daug  turėjo - 38 hektarus. Aš jau apsivedus buvau. Ir ten ieškojo, bet nesurado. Išvežė brolį ir tėvą. O kiti šeimos nariai pasislėpė
      Įėjome į karietą.
      - O! čia tai tik dainuok, tik dainuok, - pirmas prabilo Mykolas, - Čia kaip dvasioje. Čia kaip... Net nežinau, į ką parodyti. Kai išeini iš tokios erdvės, galima suprasti, kodėl dūmai graužia akis. Apsidairyk, bobul. Čia kaip širdyje. Mažutė ji, bet kiek daug gyvenimo, kiek meilės ir  neapykantos talpina.
    Sustojo prie lango ir lyg matydamas anuosius vaizdus:
    - Kaime daug žmonių seniau gyveno. Prieš rusą, prieš kolūkius. O pasui, kada rusai užėjo, kada kolūkius sutvėrė, tai jaunimas išsilakstė. Nenorėjo dirbti. Sumažėjo viskas. Žmonių mažai. Pastatai, tie supuvo aplink  mūsų parapiją. Velykių žmonės išsikėlė. Liko visai po vieną, po kitą. Va, dabar likom tik trys gyventojai. Iš viso trys gyventojai Velykiuose.
    Klausti jau nereikėjo. Žvilgtelėjęs veidrodyje pamačiau savo nosį. Atsirado pagunda įtikinėti, jog būtent tokią nosį privalo turėti kiekvienas save gerbiantis vežėjas. Ji pampo, išpampo, pasidarė didesnė už Velykų Velykiuose kiaušinį. Klausydamasi Mykolo ir jo moteries pasakojimo, tikėjau ir abejojau, abejojau ir tikėjau, tačiau nosis teikė ryžto, drąsos, įkvėpimo ir tai, kaip suprantu, padėjo atskleisti galbūt šiam pasakojimui esmingą dalyką,  nes nežinia kodėl paklausiau:
    -Gal žinote, ponai, kada Dievas, ar kas kitas sukūrė ugnį?.
„Ir Dievas  tarė. Tepasidaro šviesa. Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių, - pacitavo iš  Senojo Testamento Jasiūnienė, o jos 83 metų vyras, paklausęs ar jau galima dainuoti, atsakymo nelaukė:

                                Jojau kur mergelė, geltonom kaselėm
                                In mane žiūrėjo mėlynom  akelėm...
                                             
„Užrašai iš Savęsp (i) “