Laukiu

1.

Laukiu tavęs,
kaip laukia inkilai pavasario.
Kaip kviečio grūdo,
laukia išalkus žemė.
O, pavasarinis vėjas,
kaip laukia,
išbėgančios į daržus, kiemus,
mergaitės -
kad galėtų apkabinti,
pasiūbuoti, pabučiuoti,
ir nusivest
į jau žalsvėjančias girias.

Tavęs laukiu,
kaip vandens,
ištroškęs medis,
kaip nepražydęs jurginas -
laukia saulės.

Žinau, ateisi,
ir džiaugsmo, ilgesio
į žemę pasipils lašai.
Vanduo atgaivins,
ir žvyrą, smėlį.
Paukščiai,
susisuks, naujus lizdus,
ir pražys, mano mintys,
atėjusios
į tavo šviesią galvą.

2.

Tu tyli
ir žemė tyli,
ir saulė,
kaip kaštonas
krinta nuo šakos.

Atminty -
nulūžusi šaka
vėl styro,
ir auksinės mintys -
miega po ledu,
ir varnas, lyg aitvaras
virš stogo.

Tu netylėk -
pražys rugiai, aguonos.
Krištoliniai lietūs
į žemę nusileis,
pavasariu pakvips
laukai, plaukai,
kvepės pavasariu,
lietaus prisigėręs šienas,
ir karvės baubs -
pamatę pirmutinį žaibą.

3.

Visus medžius išraukite,
nuverskite, visus senus namus.
Pasaulį visą -
pertvarkykite -
tik Meilės - nelieskite,
nes ji, nepakartojama, tikra.

4.

Miškas, vėl atgijo.
Užliejo vandenys laukus.
Miškas, vėl sugrįžo,
tarsi iš vaikystės paveikslų -
sudygo medžiai iškirsti.