Ėgi, paklausykite...

-Tą, kuris sugebėtų įspėt, ko šiandien labiausia panorau, pavadinčiau Dievu. Net tave, Vidini, jeigu taip sugebėtai.
    Vidinis dėbtelėjo į mane ir:
    - Ne pirmą kartą Dievo ieškai, kur jo nėra.
    - Suprantu, kad juo net būti nenori.
    - O tu norėtumei? Tuomet jau ... na, nežinau, nežinau, bet tikriausiai ir krosnys pradėtų dainuoti, melstis, giedoti, gal net vaikus gimdyti.  Ė, ir surandi kalbą, - gėdino mane bičiulis, tačiau tokia Vidinio kalba pasirodė taip labai netikėta, kad burnai pritrūko žodžių, o kai juos pradėjau kalbėti, tai trūkčiojo skiemenimis ir reikėjo stebėtis, kaip juos Vidinis sulipdė ir vieną  ar kelis sakinius.
    - Betgi, Vidini, - sakiau jam, - privalau vadinti tave Dievu.  Ar supranti?  Žinoma, kad –ne. O kaip paaiškinti? Tai buvo taip seniai, kad galvos smegenų dėžėse tik nuotrupos išlikę. Kalbi apie dainuojančią  krosnį. Na taip, būtent kaip ten dainuoja noriu išgirsti – sujudau, sukrutau, pasišiaušiau ir jau atvėsdamas: - O! Kaip dabar čia reikalingas Pranas su ta  pasiutėle.
    - Aldonos pasiutėle nevadink. Tai Dievo įkvėpta aktorė. Geriau gal sakyti- artistė, nes suprantu, kad toks žodis jai geriau limpa. Atrodo, kad iš vaidinimo neišeina ir net nemoka pagyventi įprastą žmogui gyvenimą, - charakterizavo gan taikliai.
    - Senatvė jau traukia į Savęspi. Vis dėlto ten įdomu. Kur kitur galėčiau juos sutikti, o ten net didesnės problemos nėra. Bet nepaisyk manęs, Vidini- dieve. Jau sugebu ir be tavęs po tuos kraštus pasidairyti. Tik įdomu, kaip atspėjai, ko taip labai panorau.
    - Nespėliojau.  Pasakiau,  kas į galvą atėjo.
    - O kalbi, kaip iš Savęspi. Galbūt ateina laikas, kuomet ir jai mes reikalingi, kaip ji mums. Apgaubia savo erdve ir sveikinasi: - Labas, žinau, kad laukiate, tai ir atėjau. Net kartu ir su krosnimi. Argi sunku geram žmogui padainuoti? - kalbėjau Vidiniui, nelabai suvokdamas, ką paistau, bet apsidairydamas, ar kas negirdi. Senatvė nelabai paiso, kaip kas priima jos žodžius, bet su Vidiniu vengėme save demonstruoti kvailais, nes buvome įsitikiną, kad tokie nesame ir galvojome priešingai - argi galima pykti, kad kažkokios priežasties esame išskirti iš daugumos ir pasaulį  su jo erdvėmis ir  įtaigomis sugebame priimti turtingiau. Ir va it atsiliepiant į šias mintis:
    - Drąsiau, drąsiau, - girdžiu Aldoną, - jeigu daina, jos ant krosnies džiovinti nevalia. Pranai, ateik! - šaukia, bet tiek jis jai ir reikalingas. Atradusi prie krosnies prisegtą tekstą, nedvejodama kėlė arčiau akių ir it kažkieno paliepta:
Būk sveikas linksmas, nebūk nuliūdęs,
Niekad  nestoviu kampe užsnūdęs

      - Ė,  čia reikia vyriško balso, - pamąstė Aldona ir jau beveik kone bosina:
Dainuoju laimėj arba nelaimėj
Linksminuos visad, nedrebu baimėj

    - Ė, ne taip, - vėl nepatenkinta Aldona. - Reikia nesuvaidinto, reikia tikro vyriško balso.  Pranai, ateik! - Bet nespėjo pašaukti, kaip netoli, kažkur už krosnies kampo išgirdo tai, ko jai reikėję. Ir, matyt, net  daugiau,  nes jos burna išliko užsičiaupusi, o daina buvo nuostabi:
Pakol turėjau, vis dar laikiausi,
Su puikiais ponais tankiai lankiausi.

O kai nubiednau, vargai prispaudė,
Turtuoliai paikūs, biedno neglaudė.

    - Žiūrėk tu man, trečias kartas nemeluoja. Bet kaip suprasti? Ar mes iš Savęspi nepakilę, kur ir krosnys dainuoja?  O, kokia prabanga.... 
    - Suprantu, kad esate Aldona, jeigu minite Savęspi ir šaukiate karietos vežėją Praną. Taip juk? - ateidamas iš gretimos patalpos kalbėjo dar jaunas, lengvo eismo ir simpatiškos išvaizdos žmogus. – Tikiuosi, kad jus pats Dievulis man siunčia.
    - Jeigu manai, kad iš Savęspi, tai ten be Dievo apsieinama. O pats iš  kur ir kas? - nepasimetė Aldona
    - Iš čia.  Iš šitų namų. Sakyčiau, esu  brolių  Antano ir Jono Juškų samdinys.
    - Paplepėk dar! Irgi mat, Juškų samdinys...
    - Savo valia. Kitaip dar - Juškų muziejau dalis. Bet prašom giliau į vidų, - suskato kviesti viešnią Juškų samdinys - Prie pečiaus tik žiemą geriau. Todėl ir patarlėse sakoma: žiemą - brolis, vasarą – molis.
    - Neskubink, mielasis. Nereikia. Kartais moteriai  protingiau būti arčiau durų.  O iš kur dainuoti moki? - rūpėjo paklausti.
    -Taigi, jie, Juškos ir išmokė. Ir ąžuolą skobti, ir dainuoti, ir vyžas pinti,  atsiminti daugybę kitų užmirštų darbų. Bet negi užupečkio nusipelnėme, - pasakė ir imdamas Aldoną už rankos:
Ne man tik vienam, visiems taip stojos 
Kada gyvenims nelabai klojas

- Artistas! - ryžtingai, trumpai, nutraukdama dainą, pasakė Aldona. – Geras artistas. Abu  artistai. Ir abu  juk geri, tiesa? Ėgi,  paklausykite, kas tuo netikite. - pagavo linksmą nuotaiką Aldona.
Giminės, gentys laiko už durną,
Kelyj sutikę nukreipia  burną

Ir ką darysiu - valia Aukščiausio,
Kad taip paskyrė vargti mažiausiam.

    Daina skriejo atvirai, laisvai, toli ir sunku patikėti, kad, perskridusi apie dvidešimt metų praeities, surado mudu su Vidiniu it senus pažįstamus, išblukusiomis akimis  žiūrinčius į tirpstantį kovo sniegą, kai ten, Vilkijoje, tų metų gegužė ir jaunai žvengia  karietos žirgas Ygaga.  Pasirodo, kad ir ten, ir čia  buvome, esam ir  būsime.
    - Eime, Vidini,  mus kviečia, - pasakiau bičiuliui. Ir Dievas buvo su manimi. Tik šį kartą jis nebuvo toks  aptakus, neįsivaizduojamas, kadangi juo vadinau Vidinį, įspėjusį mano geriausius dienos norus.

„Užrašai iš Savęsp (i) “