Apelsinas

Sakei kaip gera žinoti,
kad gali
ir laukti
sakei kaip gera žinoti
kaip kvepia lupamas jis
ir kąsti


Ne jo tobulumas ne kvapas
laikyti tau jį ir žaizdoti
oranžinę porėtą odelę
patinka

Pastatyti jai mažą  kvailiausią
ramybę iš oranžinio
kvapo pritvinkusių plytų
žadėjai
Brėžinius ant rankos sudėjai  tos
kur davei jai primigt
gailėdamas ir kiekvieną nuvarvėjusį
lašą to miego už ją
sutaupydamas

Sakei išeisim mes paskutiniai
Ji manė spjauti į viską
Išlupti
tai buvo tikras dalykas
širdis buvo jos kaip anas
apelsinas tavo surinktas
Išsunkti

tada tu parodei tikresnį dalyką
už jos beprotybę
ir savo
Suvalgei ją visą ir
sutryptą bevertį
mėlyną apelsiną

Dar dabar pasižiūri
į jos nebūvimą
į tvinksinčius raumenis
nuo kvapo tų nuodų citrusinių

Kaip vienas iš užkariautojų žemės
kaip dievas
kaip karalius su skeptru
tu su tuo apelsinu
glaudi jau kitą moters
neramią krūtinę
ir sakai

kaip gera žinoti man
kad galiu 
ir laukti
sakai kaip gera žinoti man
kaip kvepia lupamas jis
ir visus  jus...

Sukandžiot