Vasarai

Nuplazdėjo, nukvatojo
Vasara basa ražienom,
Vis prašiau, vis jai kartojau:
„Neskubėk, pabūk bent dieną.

Dar pažaisk šešėliais medžių
Pasilepink saulės burtais.
Taip gražiai daržely žydi
Šalavijai ir nasturtos.

Upės vingyje subridę
Gluosniai garbanas skalauja.
Dar pakšteliai neišskridę
Uogas soduose skanauja. „

Bet manęs ji negirdėjo.
Nukvatojo, nušuoliavo.
Išlydėdamas rugsėjis
Raudonai nudažė klevą.