Ar išmokysi mane plaukti?

Buvo vos septinta valanda pavasariško ryto. Giedro, gaivaus, tuoj nubus kaimynai, iš kairiosios sienos pasigirs įjungiamo radijo šnypštimas, skambtelės sudaužiamos puodelių nugarėlės prieš plikant rytinę arbatą, o vėlų vėliausiai – trinktelėdamos užsivers durys, išskubant į darbą ir griausmingai nubildant įvijais laiptais žemyn.
Mano kambaryje - prietema. Sienų pavėsyje stūkso didžiulės senų knygų pilys, lyg rydamos mažą buto erdvę.
Užtraukiau raudonas užuolaidas dar naktį, vos grįžęs iš parko, ir susmukau ant supamosios kėdės. Taip prasėdėjau visą naktį, stebeilydamas į tamsą, tuštumą, ties mano kojomis atsigulė šuo.
Pro nevalytus langus įkyriai besibraunant rytmečio šviesai, nutįso milžiniški kaktusų siluetai, surikiuoti ant palangės. Gremėzdiški, išsigimę, milžiniškomis galvomis, - lyg išsikraipusios ežių kupros, - jie užklojo buto grindis.
Aštunta valanda ir ketvirtis ryto suposi sieninio laikrodžio ciferblate, kuomet prisiminiau ant stalo gulinčią šakelę, parsineštą iš vakarinio pasivaikščiojimo. Ją man į rankas įbruko Izabelė, netikėtai pasirodžiusi parko gilumoje ir ėmusi šaukti:
- Ilgši, sveikas! - dusdama nuo bėgimo ir susijaudinimo, ji artėjo manęs link. Nebuvau nusiteikęs bendrauti. Raudonskruostė, guvi mergaitė, užlipdavusi pas mane į ketvirtąjį aukštą parūkyti, pasitikėjo mano draugija ir manėsi esanti tinkama kompanija tyliems ir melancholijos persmelktiems vakarams. Jai šnekant linkčiodavau, įdėmiai žiūrėdavau į jos viskuo tikinčias akis, ir tyliai gailėdavau.
- Labas. Ko bėgioji? Aš niekur nedingsiu - bandžiau juokauti.
Nenoromis pasekiau ja parko gilumon.
Gyvenau Bulonės miško pakraštėlyje, kadaise motinos apleistame bute, ramioje Paryžiaus paunksmėje, todėl pasivaikščiojimai su patrakėliu vilkšuniu Viniu išblaškydavo mano galvoje susikaupusią vienatvę.

                                                                                  ***

Atsidusau. Rodos, visą kambario dvasią buvau įsiurbęs į save, dabar, palenkęs galvą, išpūčiau užsibuvusį orą po stalo kojomis. Iškvėpiau visa, kiek galėjau, pasijutau tuščias lyg stepė. Lyg beviduris.

                                                                                  ***

Izabelė tądien buvo kaip niekuomet guvi. Mačiau, jog vienoje rankoje spaudžia žilvičio šakelę, matyt, su draugėmis žaidė burtus, laužė ją į mažyčius gabalėlius ir dėjo kiekvienai į delną. Mergaičių lūkesčiai vieną dieną pakeis pasaulį – pamaniau.
Ji puikiai žinojo, kaip žaisti ir su manimi. Perprato visas mano istorijas, žaizdas ir mintis, todėl bijojau jos lyg galimybės mane atverti pačiam sau. Nenorėjau matyti savo gyvenimo, tos bežmogės tuštumos, kurioje paskendau mizantropiškų nuojautų persmelktas, tik reto bendravimo su keliais bendraminčiais gaivinamas. Šeimos neturėjau, nors motina dar prieš daug metų, sakydavo:
- Pasimesi.
Vėliau ji dingo. Nuvežiau į senelių prieglaudą, ir, prižadėjęs iš pat ryto ją aplankyti, niekada nebegrįžau.
Nežinau, ar siaubas suleido šaknis, ar kankinantis beprasmybės jausmas buvo taip giliai suaugęs su manimi, jog manęs belaukiančią motiną greitai pamiršau.
Ir štai pasirodė ji. Jauna, žvali, padauža patrakėliškomis mintimis ir perdėtu entuziazmu.
- Mano tėvai sako, jog tu vienišas. - pirmąkart, vos man pravėrus duris, pasakė Izabelė. - Tai tiesa?
Ji čiaumojo kramtomąją gumą ir žvelgė man tiesiai į akis.

                                                                                    ***

Už sienos, skiriančios mane ir gatvę, ėmė vingiuoti burzgiančių rytinių autobusų garsai. Nė vieno iš jų – prarastos Izabelės... Dešimtys pavienių šūktelėjimų ir pasilabinimų pynėsi rytmečio gausme, atbudusiame, žvaliame, pasirengusiame kūlvirsčiais nerti į naują kasdienybę, į naujus ieškojimus atrandant tą patį, tačiau vis džiaugiantis, vis surandant tikėjimą savyje, jog einama teisinga kryptimi.

                                                                                    ***

- Štai, pasižiūrėk. - tarė ji. Iki tol ėjome šalimais, tylėdami, nors jaučiau joje nekantrumą. Pasisukau jos pusėn. Izabelė laikė kairiąją ranką ištiesusi mano pusėn.
- Tėvas man sakė, jog iš žilvičio šakelės, jei tik panorėsi, galėsi užauginti naują medį. Tereikia įsmeigti sužeistuoju galu į žemę.
- Man vaikystėje irgi taip sakydavo.
- Nejaugi? - nustebo ji, tačiau nė nežvilgtelėjo mano pusėn.

                                                                                    ***

Nusišypsojau. Padėjau atgal ant stalo šakelę.
Už sienos suskambo telefonas. Vinis pakėlė galvą, pastatė ausis ir keletą kartų sulojo.
Vyriškas susijaudinęs balsas pasisveikino. Po tylios pauzės paklausęs, ar nėra naujienų, padėjo telefono ragelį į vietą.
- Nora! - šūktelėjo, tačiau, nelaukdamas jos ateinant, girgždinčiomis grindimis nuskubėjo į buto gilumą.
O po to stojo tyla. Aš giliai atsidusau, pasirėmiau į kėdės atkaltę, mat nuskaudo kairįjį šoną, ir mano akys susidūrė su purvina ranka, pakibusia nuo kėdės atbrailos. Lyg negyva, nusvirusi liudininkė - žemės link.

                                                                                    ***

- Eime prie pelkės. - pasiūlė Izabelė ir, nelaukusi mano sutikimo, timptelėjo man už rankos lyg skatindama nuo jos neatsilikti.

                                                                                    ***

Ji buvo laiminga. Ji buvo visuomet velniškai laiminga. Tas jos guvumas, įkyrios mintys, šokiai mano kambario viduryje... Juokas, prasikverbdavęs per daugelį kartoninių mūsų daugiabučio sienų, kildavo virš miesto, užliedamas jį meilės gyvenimui saliutais.
- Ar išmokinsi mane plaukti? - vis klausdavo ji.
- Žinoma. - atsakydavau.

                                                                                    ***

Sugniaužiau kumščius. Nesijaučiau kaltas. Tai jos pasirinkimas.
Atsistojau. Kambarys atrodė platus kaip niekad. Kankino nežmoniškas troškulys, tačiau vien pagalvojus apie vandenį, viduje sukildavo nepaaiškinamas vimdulys, todėl, apsukęs keletą ratų aplink gulintį Vinį, sėstelėjau atgal ant kėdės.

                                                                                    ***

- Ar tu kada buvai įsimylėjęs? - kartą manęs užklausė Izabelė.
Suglumau, nes niekuomet nebuvau apie tai pagalvojęs. Iš kur jai tokios mintys? Už ką? Ar ji svajoja, tiki, o galbūt jau myli...?
Nežinojau, ką jai atsakyti, todėl dusliai atsikrenkščiau, ir, priėjęs prie žurnalų stirtos kambario kampe, ėmiau juos vartyti.
- Jei norėsi, galėsiu paskolinti. - pasakiau jai.
- Ką? - nesusiprato ji. Paskui, atsekusi mano mintį, pakreipė galvą ir tarė:
- Ne, mane labiau domina tavo knygos, kurias nuolatos skaitai. Pasiskolinsiu jas.

                                                                                    ***

Izabelė buvo mano kopija. Linksmesnė, todėl dar beviltiškesnė. Ir aš toks buvau. Paskui laikai pasikeitė, aš išvažiavau, visi mane pamiršo – aš visus užmiršau. Sukūriau sau pasaulį, lyg Dievas, platų, kuriame jokio atsižadėjimo ir netekties skausmo, o kvapą gniaužiančios istorijos mane sekė puslapis po puslapio...

                                                                                    ***

Sėdėjau ir mąsčiau, o kam gi sienos reikalingos. Jos tik kartoninis iliuzijos pluoštas, sukuriantis  iki begalybės šleikštų susvetimėjimo jausmą.
Ėmė pamažu temti, galbūt pernelyg greitai, o gal tai buvo tik probrėkšmais pro šoną prabėgusi diena – aš nežinau. Laiptinės verpetuose sukosi kaukšintys žingsniai, šiugždantys suknelių raukiniai (braukiantys užsigulėjusias dulkes) ir suskleidžiamų skėčių pokštelėjimai. Matyt, lauke lyja.
Girdėjau, kaip atsidarė paradinės durys, ir iškart sumečiau, kas įėjo pro jas. Mano kvėpavimas sulėtėjo, širdyje nuvilnijo susijaudinimo pliūpsnis, tačiau sėdėjau lyg surakintas.

                                                                                    ***

Stovėjome su Izabele patvinusios pelkės pakraštyje. Aš žiūrėjau į pilkšvą krioklį tolumoje, ryjantį nuo rudenio užsilikusius lapus, besūkuriuojančius ant vandens paviršiaus. Giliai susimąstęs maniau tuojau pat grįšiąs kambarin, tačiau laukiau Vinies, belakstančio tolėliau parke. Izabelė pritūpusi žarstė tarp rankos pirštų šaltą vandenį ir susimąsčiusi lėtai kalbėjo:
- Tėvai tave laiko keistuoliu. O Karolis sakė, jog esi panašus į atsiskyrusį iškrypėlį. Ar tai tiesa? - staiga išbėrė paskutinius žodžius Izabelė. Jaučiau, jog jai nemalonu tai sakyti, tačiau  bando man parodyti, kaip padūkėliškai esu nutolęs nuo realybės.
Akimirksniu pasijaučiau išduotas.
- Vienas kambariukas, Izabele, tik vienas kambarys, po velnių – tiek aš pasaulio iš jūsų prašau! - supykęs ir pasijutęs nesuprastu net jos, Izabelės, išrėkiau.
Išsigandusi mano grubaus tono ji staiga suktelėjo manęs link, tačiau, nesuvaldžiusi pusiausvyros, įvirto į dumblėtą pelkės vandenį.
Žiūrėjau tiesiai į ją. Šiek tiek pasimetęs, tačiau ramus ir piktas, koj ji šaukėsi mano pagalbos. Jos akyse akimirką švystelėjo motinos siluetas, toli toli, vos įžvelgiamas, ir aš nusišypsojau.
Izabelės rankos buvo rausvos, gležnos, kaip visų trylikamečių mergaičių.
Žilvičio šakelė gulėjo prie pat mano kojų.

                                                                                    ***

Vaikščiojau sutemusia alėja, vėl jausdamasis laisvas ir ramus. Pavasario vėjas pūtė palengva, grauždamas pavandenijusias akis, aš vis šypsojausi, jaučiausi lengvas ir šiek tiek apkvaitęs. Prie kojų ištikimai sekė Vinis, kartkartėmis daužtelėdamas masyvia uodega man į blauzdas, lyg sakydamas „pasiskubink“.
Grįžau namo jau gerokai po vidurnakčio. Tyloje sulaukiau ryto, vėliau – popietės. Knygos nė nepaėmiau į rankas.
Sėdėjau iki tol, kol masyvūs kumščiai ėmė baladoti duris. Tuomet atsistojau, paglosčiau šunį, giliai atsikvėpiau.
Nuėjau į virtuvę, prisipyliau pilną stiklinę vandens ir, lyg godus godus žmogus, pakėliau ją prie savo lūpų.
Garsai už mano buto durų netilo.
- Tuojau pat atidaryk, iškrypėli! - šaukė Izabelės tėvas.
Aš niekur neskubėjau. Pastačiau stiklinę ant stalo.
Besileidžiančios saulės akivaizdoje ant molinų kambario grindų gulė iškreipti šešėliai.
Priėjau prie vieno iš gėlių vazonų. Įsmeigiau žilvičio šakelę į drėgną žemę ir lėtai patraukiau durų link.