Purvinas metas

Iš toli,
iš anos, miestelio pusės,
atloja mane, pikti šunys,
kaip vienišą
ir nelaukiamą žmogų.

Dar velnioniškai anksti,
dar nepaklotos lovos,
dar drebulės ir slyvos,
ir vyšnios, nuogos.

Nuo, primirkusių batų,
valau purvą, smėlį,
o, Nerimą ir Ilgesį,
gramdau, nuo medpadžių.

ir labai noriu duonos,
juodos, kasdieninės,
o, po senelės,
šleivu stalu -
šnypščia -
senas primusas.
Ir guli,
po kreivom stalo kojom,
kadaise, mano išdroštas -
kardas -
menu, iš klevo jauno...

O, senas, senelės primusas
ir dabar
šilumą skleidžia.