Discussio

                                  3. šnabždėjimai

                  (...) Ir štai jau šypsos Feliksas Miškinis,
                    Šilų žmogus, šilinis.
                    Gražiai. Ramiai. Protingai.   
                    It būtų žemuogių pavalgęs.
                    Nedidelis, bet ir nemažas -
                    Kaip sako - vyriškos krūtinės,
                    Kuomet žinai- jėgų užtenka
                    Ir atsikvėpti, ir įkvėpti –
                    Toks traukinys daug veža,                   
                    Nestoviniuodamas kely...
                    Bet argi tai labai kam rūpi,
                    Kai žodžiai sutūpė ant lūpų
                    Bijodami, kad neišsprūstų
                    Net nežinia kam į ausis.

KAŽKAS I
Nejaugi, Viešpatie, buvai
Dabar nebūsi?

KAŽKAS II
Atrodo, iš tiesų atėjo ji,
Pasaulio pabaiga...

KAŽKAS III
Kad dar kelias akis turėčiau,
O ne, vis tiek nepatikėčiau
Tuo, ką  matau.

KAŽKAS IV
Tai ką, ir „Tėve mūsų“ jau nereikia?
Betgi be jų aš jau anksčiau,
Seniai anksčiau...
Gal nieko blogo, kad
Feliksas Miškinis vietoj Dievo.                       

                    Liūliuoja, šnara šnabždesys po salę,
                    O salė - irgi žvyrduobė sena.                     
                    Neturi Šklėriai salių
                    Ir jų namai nuo pamatų
                    Vieni nuslinkę, kiti slenka -
                    Išeina mirti senas kaimas
                    Bet kaip dabar?
                    Net mirti sarmata...

DIALOGAS
- Neveltui sako:
Ir mirti reikia spėt laiku.
Girdi, ką tau kalbu?
Kaip mirt be Dievo, mielas Juozai?
Baisiau negu baisu.
Argi galėjau laukt tokios mirties?

- Taigi, taigi, kaimyne,
Kaipgi negirdėsiu...
Galėjom laukti pragaro arba dangaus,
Bet tik ne Felikso Miškinio.
Iš kur jis čia? Kodėl?
Gal apsišaukėlį mes matom.
Kur jų dabar nėra...
Matai, konferansjė su juo
Jau irgi kalba patylom

                    Išėjęs priekyje konferansjė
                    Miškiniui petį palietė ir tyliai,
                    Iššvokšdamas žodžius,
                    Bet žodžai jo girdėti 

KONFERANSJĖ
Gerklė, gerklė...
Kažkur kalba prapuolė
Nežinau net, Dieve, ką daryti.

MIŠKINIS
Jo čia nėra.
O ką Miškinis tau padėti gali?
Kaip moki, taip kalbėk-
Svarbu susikalbat.
Ir nebyliai susikalba.
Argi čia didelė bėda?

KONFERANSJĖ
Bet iš tiesų kalba prapuolė.
Nejaugi su Dievu kartu?
Ir salė, regisi, žodžius prarijus -
Tik šnabždesys.
Nė vieno žodžio negebu išskirt,
O pats - nei vieno aiškiai iškalbėt
Nebausk manęs, Miškini.
Gal nemokėjau salei pristatyt tavęs,
Ar šiaip kažkas ne taip.

MIŠKINIS:
Ir aš kaip tu.
Visi dabar čia esam žmonės.
Nejau manai, kad tavo bėdos per mane?
Ar dar blogiau -
Kad aš baudžiu tave?
Nejau, konferansjė, man reikia 
Žmogaus gyvenimą netikusiai pradėt?
Ieškok savy tiesos –
Jei buvo tau kada duota,
Ji ten išlikusi
Dar nuo anų laikų,
Kai Dievas žmogų kūrė.

                    Ir jau į publiką, palaukęs
                    Kol sugaus jį salės akys.
                   
MIŠKINIS
Padėkim, žmonės, kas kuo galim.
Konferansjė prarado kalbą - 
O ir šnabždėdamas nusikalba
Toli į šalį – į nežinomas lankas.
Aš jau sakiau - nėra čia Dievo,
Todėl ir nepadės.
Gal rūpi kam - O MAN?
Ir man padėti negalės.

          b. d.