Cekavas zdrajca

Merkinėj palėj bojnių gyveno, nu jau metuose, tokia Maleckienė. Jy laikė visų būry ožkų. Nu jau vienas jos ožys, tai buvo cikras zdrajca, ir dar kokis cekavas,  ir kokių cik zbitkų jis nepridarydavo.  Cikras cirkas būdavo iš to Maleckienės ožio. Tai ant pacies kraigo užsirioglydavo, ba Maleckienės, jau visai žemėn susmegusios pirkutės, stogas rėmėsi žemėn, tai jam būdavo cik juokas insikarc an stogo. O kitų dzien, dabok jau jis verboj bliauna, katra irgi šakom rėmėsi in žemy. Taigi, buvo jis ožiū ožys.
  Vienū roz, mano mama, po atlaidū ajo namo, tai tas ožys jū suscikis, neatstojo, bet ragais badzydamas in tašukį, kurioj, ir maldaknygė, ir kantičkos, ir švencytas vandenukas, ir nasupka buvo, dalydėjo iki namų. Niekap negalima buvo nog jo atsikaraskoc ir jį nuvaryc. O gi kelio koks dzidumas – jei aisi po ciesiai, tai navat trys kilometrai, o jei ne ciesiai, pro Neciesas – dar toliau. Tai tokis buvo tas cekavas zdraica, Maleckienės ožys. Ir kap toj bobukė su juoj  apseidavo ir kap jis ty jos klausydavo?
  Tuom čėsu mes, viso kaimuko vaikai suvejy pas mus, bovinomės išsibarsty po visų pirkių, kas aplink stalų sėdzinėjo, kas an padlagės, o kas net an palangės. Parėjus mama, ir apžvelgus šitų vaikų susrinkimų, ir sako:
  - Nu vaikeliai, šiandien kieman tai jau neikit. Mani Maleckienės ožys net iš bažnyčios atlydėjo ir vos neužmušė. Badė ir badė mano tašuky, visų šonū nubaladojo net skauda. Visap aš jį strošinau, bet kur tau, neina šonan ir gana. Dabar ana, padabokit, laksto po visū kiemū bliaudamas. Ir ko jis cia ieško? Ir ko jam cia raikia? Nu vierykit man, padaris jis dar cia koky nor cirkū...
  Mes visi besiklausydami, mamutės pasakojimo apspitome langus, ir žiopsom in tų negadnėly ožy.
  - Va, va, jau darželin inšoko. Ot, kad jy kur kvaraba, išrys visas mano piliarožes! - vėl strokavoja mama.
  O mumiem, jau kad cekava, kap gi tas ožys rys tas piliarožes? Žiopsom visi langi. O jam, macyc, cik to ir raikėjo – žioplių. Nu, tai tadu jis ir parodė, kū gali. Atatupscias acitraukė ligi tvoros ir insibegėjis, kap žiebs sciklan in vaikus, tai sciklū kap nebūta, visos šibos išmaltos liko. Vaikai, dargi ne visi atšokc nog lango suspėjo, kas kur išgriuvo. Ot tai cirkas buvo... Laksto ožys po pirkiū bliaudamas, o vienas kleckas Liūdukas, nukritis nog uslano ir atsidūris prieg durū rėkia:
  - Uždarykit mani kambarukan. Uždarykit...
  Bet rėkia, ne savo balsais ir visi zobovnykai. Nu ir alasas kilo, net prie Laujos ažero girdėc buvo. O tokiam Romuku, kuris sedėjo an palangės, dar aršiau buvo. Jis nė nepačiujino, kap ožys šokdamas pro langū numetė jį an žemės ir jy apžergis stovi ir bliauna, o tas bernaicis suėmis rankuti už gauruotos kanopos, kitu už barzdos rėkia:
  - Dėde, laisk,.. palaisk mani, dėde...
  Nu dar tokio cirko ir visoj apylinkėj nėra buvy. Bet juoko tai nebuvo, ba nog sciklų, tai ir indrėskimū pasitaikė, ir mėlyniū su guzais užteko. O kol viskas susitvarkė daug čėso praajo. Vien cik sciklus surinkc, kiek laiko raikėjo? O langū sutvarkyc, taigi ir rėmai su šibom išlakstė? Ot buvo bėdos, tegu jį kvaraba tū cekavū zdrajcū ožy.

Žodziū paaiškinimai:
Cekavas – smalsus
Zdrajca – judrus, smarkus, trakus
Bojnia – skerdykla
Cikras – tikras
Kraigas – šlaitinių stogų sudūrimas, šelmuo
Insikarc – įlipti
Kitū dzien – kitą dieną
Katra – kuri
Rozas – kartas
Nasupka – nosinė
Atsikaraskoc – atsikratyti
Po ciesiai – į dešinę
Ne ciesiai – į kairę
Neciesos – Neciesų kaimas
Čėsas – laikas
Bovinomės – žaidėmė
Padlagė – grindys
Strošinau – baidžiau
Negadnėlis – išdykėlis
Kvaraba – badas, maras ir boba škaradna
Škaradna – bjauri
Strokavoja – bėdavoja
Vierykit – tikėkit
Atatupscias – atgalias, atbulas
Šibos – lango rėmai su stiklais
Zobovnykai - žaidėjai