Kaip sena, a? Kaip sena...
Net pagalvot baugu.
Iš ko atsikovot?
Esu žmogus
Ir su žmonėm.
Kas pavergė mane?
Kada?
Ir vis dėlto
Nedingsta niekur jie,
Tie žodžiai du -
Atsikovok save
Betgi ar tu,
O Lucijau Seneka,
Atsikovojai?
Na taip, gyvybę
Savo rankom gesinai,
Bet svetima valia.
Tyli?
Tylėk.
Tavo žvaigždė
Dėl to negęsta.
Jau ne vien tu,
Bet ir jinai:
- Atsikovok save
(...) Tai jie, šešėliai praeities,
Likimais vaikščioja po sielą.
Nereikia man juos glostyti
Ar vyzdžiuose akių įšviest.
Bet gera pamanyti, kad galbūt
Ir mano nejaukus šešėlis,
Paslankiojęs kažkur
Ir, nepažinęs Dievo,
Seneką pavadina jo vardu:
- O Viešpatie!
O jis:
- Taupyk bei saugok laiką .
Kaip sena, a? Kaip sena...
Net pagalvot baugu.
Ne mano, Lucijau, jis valioj -
Žinai -jį vagia iš manęs,
Plėšikai atima, valdžia,
Skaičiuoja laikrodžiai
Dienas, metus...
O šitame laike –
Jau mirę esam.
Bet va gi šitas trupinėlis
Išties jis mano dar.
Ir sutinku, kad gėdingiausia
Būtent iššvaistyti jį.
Šešėliai vaikščioja žeme
Ir, ką sutikę, kalba praeitim.
Štai su Seneka stovime greta.
Jis čia, kur dabartis,
Aš ten - toli, toli...
Minties erdvėj sunyksta toliai,
Kaip jam, taip man -
Du po du – keturi.
Tuoj ir mes paimsime lazdelę,
Po dangų vaikščioti, jos nereikės.
Tai kur patrauksim Pranai mes?
O gal pašveisime atgal - su ta lazda,
lai vaikščioja - rašykai...
Seneka tapo ir Jaunojo Nerono auklėtoju.
Kai vis beprotiškesniems Nerono siautėjimams Seneka pradėjo darytis kliuviniu, jis pasisiūlė iš Nerono gautus turtus gražinti. Neronas rado kur kas tobuliau epochą išreiškiantį atsiskaitymo su savo mokytoju būdą: įsakė pačiam nusižudyti.
Kaip rašo Tacitas, iš badavimu išsekinto Senekos kūno, prapjovus rankų venas, kraujas vonios vandenin tekėjo vangiai. Tada Seneka persipjovė kojų gyslas. Kad žmona, kurios nuo savižudybės jam nepavyko atkalbėti, neprarastų dvasios tvirtybės, o jis ir pats, matydamas jos kančias, neprarastų ištvermės, Seneka priprašė ją žudytis kitame kambaryje, o pats pasikvietė raštininkus ir, įveikdamas skausmus, su jam būdingu iškalbingumu diktavo paskutines savo mintis. Tokioje tad atmosferoje buvo gimęs Senekos filosofinis mąstymo pagrindas, kurio žinojimas palengvins suvokti Prano sufilosofintą eilėraštį.
Sudėtinga vertinti ir kažin ar būtina kalbėti atviru tekstu apie Lucijaus Senekos filosofines konstantas, nežinant to pasaulio fono, kuriame jis tarpo. O tas fonas yra nutapytas Senekos "Laiškuose Lucilijui":
"Vir bonus, kuriam triumfai buvo rengiami už pergales mūšių laukuose, dabar dvarus siekė įgyti intrigomis. Visuomeninis gyvenimas virto kasdieniu klientų grumdymusi galingųjų priimamuosiuose. Didžioji Romos gyventojų dalis (o Ispanija, kurios Kordoboje atsirado Seneka, priklausė Romos vergvaldžių imperijai) tapo išlaikytiniais, ir nuo to, kas iš politikų veltui dalijamos duonos ir žaidimų, neretai priklausė jų sekmė kopiant valdžios laiptais". Ar to laikmečio, Kaligulos valdymo laikais, esmė nesusišaukia su lietuviškosios valstybės valdymo dvasiniais principais?
Bus tęsinys...