nesuprantamas pavojus+

2010 02 28

Nesuprasdavau
Tavo švytėjimo
Priežasties...
Net tada, kai į
Tavo vidų brisdavo
Blankiausių atspalvių
Geismo išsiilgusi
Mėnesiena,

Atrodydavai
            Pavojinga.

Prie tavęs grįždavau
Vėl ir vėl, kaip koks
Degantis aitvaras tam,
Kad bent vienai nakčiai
Galėčiau neišeit iš tavęs.

  Mano akimis prabėgdavo
                          Šerkšnas –
                  Mažais trupinėliais
                    Maitindamas sniegenas.
                       
                              Toks sotus
                                Galiu būti, tik
                                    Su tavim...
                                     
                                    Prisidengi akis delnu,
                                  O aš guliu šalimais
                              Besidangstantis balto
                      Patalo kopomis.
Kaip pienės pūkas plaukuos,
Kaip gilėmis beldžiantis
Stogą.

      Rūbams
  Nupuolus
Atrodai
Žaisminga...
Kaip glostomas šalčio
  Laivelis. Aš stringantis
      Žvakių šviesoje
      Regiu odą,
      O ji pasirodo
Iš gęstančio
Stiklo.