gryšk

Kur tu, ramunėle, mano išskridai?
Kam tu rudenėliui meilę palikai?
Mano lūpos buvo karštos dėl tavęs,
Tavo rankos šildė mano rankutes .

Už skatiką laimės palikai mane,
Nugara atsukus ištarei – ate.
Nebeliko juoko šilto, malonaus,
Liko tiktai jūra verkenčio dangaus.

Bet sugrįžk ir bėgsiu kelias pas tavęs,
Išbučiuosiu švelniai baltas kojeles,
Išdabinsiu plaukus pievų gėlėmis,
Rožių baltas pienas plaus tavas akis.

Ežeran išplauksim, skinsiu lelijas,
Pinsiu tau vainikan dieviškas gėles.
Pasakų namelis tavo bus ir jis,
Tavo bus ir naktys, puoštos žvaigždėmis.

Saulę dovanosiu, pievas ir šilus-
Nieko neatimsiu, duosiu dar sparnus,
Kad galėtum skristi, kur norės širdis,
Kad liūdėt nereiktų tau su žmonėmis.

Dar auksinį žiedą noriu dovanot.
Noriu savo sielą tavai atiduot,
Noriu, kad nevystų vienumoj širdis,
Noriu, kad sugrįžtum - tu man ateitis!