Vislus

Tiktai žodžių griūtis vėlei šąlant
Vis belaukiant spalvų ir kvapų
Iš širdies vienatvės narvo jau išleidau
Žodžius- paukščius
Per ilgai užsibuvo
Įširdis veiksmą prisišaukė
Nelaimėliai ir narve bandė skleisti sparnus
Pamėkliška iliuzija vėlei spąstai
Vėlei pikta likimo grimasa
Jie sklando padrikai taip apmaudu
Tas klegesys nužudo mintį
Nuvargę bloškiasi dar įšalas dar pagela
Į tuščią narvą sugrįžtų pati
Garsai nusčiuvo vėl minties žiema