Suvalkietiškas AČIŪ

*      Popieriaus skiautelė nedidelė, bet ant jos parašyta:
    “Betgi tam eilėraščiai ir yra, kad nieko nesuprastume. Antraip būtume fizikais, bent jau filosofais. O jie tik todėl tokie, t. y. fizikai ar filosofai, kad ieško. O kai aš ar Jūs grabaliojamės po kieno supratimus ar jausmus – baikim, tai nerimta. “
   
      Perskaitęs tiek, pasižiūrėjau į Vidinį, bet jis savo tylėjimu „paliepė“ skaityti toliau. 
   
    „Ką, sakysime, Jūs žinote apie jūrą, jeigu nė karto ten nebuvote? Ką aš galiu prisiminti, kaip su Jumis miegojau, jeigu to nė karto nebuvo. Bet poetas - kalbu apie tikrą poetą -  jis privalo su Jumis pamiegoti, nepaisant, kad ir kaip to nenorėtume. Jūs privalote būti jūroje, nors ir nežinote, kad ji ne tik liūliuoja, supa, bet ir vemti priverčia. Ir daug žmonių su ja negali susigyventi. Jūra ir jie - nesutaikomi.
    Suprantu, kad po tokių mano raštų, man tikrai nepasiseks, bet gali būti, kad bent sapne su Jumis pamiegosiu, o paskui galvosiu, kad tai ne sapnas.
    Na, sudie.
    Jeigu piktai parašysite, neatsakys, nes Jus gerbiu. O čia tiesa su humoru, kuris toks, kokį suvokiu ir gebu užrašyti.
    Negi Jūs negalite nusišypsoti? Ne man, tai bent MĖNULIUI.
    Beveik įsitikinęs, kad ne, negalite.
    Bet tai gal ne mano bėda? “
   
    - Perskaičiau, Vidini.
    - Gali prisipažinti, kad tai tavo raštas?
    - O kaip galėčiau kitaip padaryti?  Matyti gi... Pagal rašalą matyti.
    - Kas ji? Aldona?
    - Dar ką sugalvok!
    Ir iš tiesų šis mano laiškas buvo adresuotas kitai moteriai, kurią sutikau viešėdamas „Žaliojo tilto“ poezijos svetainėje. Nesakyčiau, kad ji labai panaši į moterį, nes žodžiais sugeba užnuodyti gyvatę, todėl ir laiškas pasiliko neišleistas, nepaisant, kad poetės joje daugiau. Tačiau irgi ne tiek daug, kaip jai asmeniškai atrodo. Nesikuklinau šitaip parašytų jai žodžių, nes nemaniau, kad parašiau užgauliai ir vis dėlto nutuokiau, kad galima buvo parašyti geriau, nesiniekinant savęs miegojimais su ja ar tiesiog noru užgauti skaitymu tarp eilučių. 
    - Taip, Vidini, čia aš kitai moteriai. Iki Aldonos Vederaitės jai labai toli, nors neatsimenu, kad kada Aldona liaupsintųsi kaip poetė. 
    - Spėju, kad tai galėtų būti...
    - Mielas žmogau, - pertraukiau, neleidęs Vidiniui kalbėti, - baikim spėliones ir imkimės geresnių darbų. O jų tiek, kad tik rinkis.
    - Kol darbai nepadaryti, argi gali žinoti, kaip jie atrodys? - lyg apmąstydamas žodžius, tyliau prakalbo. - Ar žinai, Pranuci, jog aš irgi slystu į tą Savęsp (i) ir bėda, kad vis giliau. Ten surandu, ko anksčiau net neįtaręs, kad gali būti. Gal dar blogiau, kad jau ne vienas slystu, o kažką su savimi tempiu. Bet, et, argi suprasi, ką čia kalbu? - nelauktai mostelėjo ranka Vidinis ir jau žvelgdamas kitoj pusėn ir kitu balsu: - Kaip padaryti, kad Aldona Vederaitė su Pranu ateitų dažniau? Sakau, „dažniau“, nes matau gi, žinau, kad tau su jais nenuobodu. O dėl vaišių nesijaudink. Kavutės mums pakaks ir aš mielai šiems ponams ją gaminsiu.
    - Manai, Vidini, kad gyvi tik kava?
    - Nemanau. Bet kam labai reklamuotis? Protingas supras, kad gyvi esame ne tik kava.
    - Maniau, Vidini, kad tave galiu suprasti iš pusės žodžio, bet smarkiai klydau. Tiek daug pasakęs, o nesuprantu. Tai turbūt todėl, kad pradedi kalbėti iš to pasaulio, kurio nepažįstu. Manau, kad tavo Savęspi yra visai kitoks, negu, sakysime, mano. Jonas iš Griškabūdžio irgi: Nesistenk, Pranuci, iki galo pažinti Savęsp (i). Abejoju, ar kam nors tai pavyko, nes ji nėra pastovi. Šiandien ji verkia, o ryt gal juoksis. Šiandien ji Vasario šešioliktoje, o ryt gal Šklėriuose. Ji tokia ir reikalinga, nes visuomet gyva ir tokia turi likti. Lai tokia būna, būtinai būna.
    Vėl pauzė tylos, bet suprantant, kad ji tokia reikalinga. Mes tik sakome „tyla“, o absoliučios tylos turbūt nėra. Kažkas joje vyksta, nardo smegenyse, kol švysteli vėl kokia mintis ar bent jos užuomazga. Bet kas dabar pasakys man, ar kada buvo taip, kuomet ją pasinaudojusi, įpuola Aldona Vederaitė ir:
    - Aha, balandėliai! Tebūnie ir taip: vilką minit, vilkas čia. Bet argi esu vilkas? Sakyk, vežėjau –vilkas ar ne? Nagi?
    - Ak, kokia pašėlus! Iš kur ir kaip atsiradus?   
    - Klausiu: vilkas ar ne?
    - Betgi niekas tavęs vilku nemini? Bent dabar, per šį pusvalandį. 
    - O po pusvalandžio? Tačiau kad taip neatsitiktų, todėl ir čia. Gal atsimeni, Pranuci, ne tik anuos, bet ir šitą laiškutį. Jeigu neatsimeni, tuomet nelauk ne tik gero, bet ir blogo žodžio.
    Savo rankoje, pakėlusi ją truputį viršum galvos, Aldona laikė tolimų dienų laišką, kurio atsiminti jau aš, deja, negalėjau.
    - O kur Pranas? - paklausiau.   
    - Ak, Pranas? Ne, jis čia nereikalingas.
    Ir atsitiko taip, kaip tų metų gegužės mėnesį, kai Aldona pirmą kartą atėjo į karietą ir, suradusi ją be žmogaus, ant staliuko pamatė laišką.

ALDONA. Laiškas? Radijo karietai? Įdomu, įdomu, kas ir ką rašo. Kad ir kas berašytų, o faktas kaip Užgavėnių blynas - radijo karieta, o vežėjo nėra. O rašo? Taigi, ponas Mozūraitis iš  Marijampolės. Jo laiškas.
      „Mano nuomone karieta važiuoja tinkama ir šių dienų Lietuvai reikalinga kryptimi“.

ALDONA. Ak, koks komplimentas- „važiuoja tinkamai ir šių dienų Lietuvai reikalinga kryptimi“.

    “Kiek šiandien mes prisiklausom, prisiskaitom ir prisižiūrim demagogijos, skambių, bet drauge bekraujų ir pilkų gražbylysčių. O šiandien mūsų iškankintai Lietuvai, jos žmonėms, reikia dvasingų, paguodžiančių, pakeliančių iš tos klampynės, kurioje mes maudomės, žodžių. O Jūsų karietoje atradau tai, ko terūksta ne tik man, bet daugeliui mano tėvynainių. Žodžiu, nuoširdus suvalkietiškas „ačiū“.
ALDONA. Oho-ho! Nebūčiau patikli moteris, tai nepatikėčiau. Radijo karieta, o tik klausyk koks įvertinimas, koks pripažinimas. Na, palauk, vežėjau!
  Aldona nusišluostė prakaitą, o mudu su Vidiniu žinojome, kad šį kartą ji puikiai apsiėjo be karietos vežėjo Prano. O aš kvailai laikiau aną popieriaus skiautelę su lyg girto užrašu ir nežinojau, ką su juo daryti.
   
„Užrašai iš Savęsp (i) “