Šokis. „ Prisiminimai apie Sarmatiją“

Medžiotojas kartu su graudžiai apsiverkusia Bridžita Bardo ištraukė aimanuojantį Bumblauską iš ąžuolo drevės.
Mokslininko veidas buvo atpažįstamas. Betraukiant Bumblausko ryžos kelnės suplyšo ir matėsi jo dryžuotas užpakalis. Trumpikių Sarmatų laikais nenešiojo, nors apie jas jau žinojo. Nusikrapštęs ąžuolo liekanas nuo veido žynys pažvelgė į Medžiotoją, paskui į Bridžitą, bet nieko nepamatę ir nieko nepasakė.
Nuo smūgio Bumblauskas buvo praradęs amą.
- Bumbla, noriu namo, - kreipėsi į žynį Bridžita.
- O viršininke, neleisti namo, - papurtė galvą Medžiotojas.
- Aš tau akis išdursiu, - atstatė pirštus Bridžita.
- Tu žmona. Šildyk vyras.
- Tuojau, - Bridžita griebė ąžuolo šaką ir ėmė talžyti Medžiotoją. Čiukčė stovėjo tiesus ir nė nemirktelėjo. Bridžita talžė jį kur pakliuvo: per veidą, per galvą, per rankas ir kojas. Nuo geresnio ir taiklesnio smūgio jis susvyruodavo, bet, įtempęs jėgas – laikėsi ir žodžio neištarė.
Medžiotojo rankomis tekėjo kraujas, nosis jam paraudo, bet jis stovėjo tarsi fortepijono styga, prieš antrą pasaulinį karą.
Kada Bridžita, netekusi jėgų krito į artimiausius krūmus, Medžiotojas prabilo:
- Čiukče – liūdėti, - vos tik jis ištarė žodžius, kurie nuskambėjo tarsi prakeikimas, burtažodis ar malda. Žodžius jis palydėjo stiprius dešinės kojos trepsėjimu. Jis sukosi aplink ir tankiai trepsėjo dešine koja. Apsukęs ratą dešine, jis atgal ratą trepsėjo kaire koja. Jis iškėlė kruvinas rankas ir šokis prasidėjo: tarsi kas būtų svaidęs jį į viršų, į šonus – jis nepaliaujamai sukosi ore, išdarinėdamas jam vienam suprantamas ir reikšmingas figūras. Jam nutūpus ant žemės – ji imdavo dundėti. Bridžita žiūrėjo į Medžiotoją, o jo skvarbus žvilgsnis tarsi durklo ašmenys smaigstė moters akis ir kūną. Bridžita tarsi užhipnotizuota atsiklaupė ir keturpėsčia slinko Medžiotojo link.
Baigęs šokį Medžiotojas sustojo įbedęs savo aštrųjį žvilgsnį į moterį.
- Vyras... mano vyras, - nuolankiai ištarė Bridžita ir apkabino jam kojas.
- Čiukče nenori liūdėti, -  drebančiom nuo šokio ir mušimo rankom Medžiotojas paėmė bejėgę moterį už rankų ir tarsi sužeistą stirną ėmė vilkti  į krūmus. Toliau viskas vyko kaip ir šiais laikais, kada moteris pasijunta mylima, o vyras – mylintis.
Archeologai yra kasinėję senosios Sarmatijos šokių aikšteles, bet niekas dar šių šokių mįslės neįminę. Tikriausiai, šokiai visam laikui bus žmonijos paslaptis.
Bumblauskas prabudo. Vis stiprėjantis galvos skausmas jį pažadino.
Jis susiėmė už galvos:
- Eikit jūs visi šikt, - ištarė jis pirmuosius žodžius po traumos.