Haremą sugalvojo Maceina tyliais žiemos vakarais sėdėdamas ant kieto akmens.
Pasiekęs populiarumo viršūnę tarp bedarbių, skolininkų, vestalkų ir kitų deivių, Maceina susimąstė: o kur toliau? Suburti jaunų mergaičių chorą ir pavadinti jį „ Maceinos lakštingalos“? Atidaryti valgyklėlę grįžtantiems iš pečenegų nelaisvės ir pavadinti ją: „ Maceinos šaukštelis“? O gal įsteigti ligoninę: „ Maceinos balsas“?
Visą tai ir dar daug ką, jis jau buvo padaręs.
Vėl galvojo Maceina, suraukęs pliką galvą: „ Kodėl aš turiu tarnauti gulintiems? Geriau tarnausiu stovintiems - įsteigsiu aš labdaros namus ir pavadinsiu juos: „ Maceinos hobis“? – pagalvojo jis ir jam nusišypsojo vidinis Maceina.
Užmigo jis vieną naktį ant akmens ir susapnavo jis Kazlą. Sapne Kazlas stovėjo su stovinčia ietimi. Stovėjo jis stovėjo ir staiga, kad ims rėkti: „ Harem Harem.. blondinka“. Parėkė ir nutilo. Vėl stovi ramus, o ietį stačią laiko. „ Kvailas? Ne? Nekvailas? - svarstė Maceina ryte. Greitai jis tą sapną užmiršo.
Maceina buvo toks populiarus, kad vyrai migdydami vaikus, giedodavo;
„Atskrend, sakalėlis, Maceinos jėgos varomas
Maceinos batais mūvėdamas, Maceinos balsu rėkdamas.. “
Vaikai kaip mat užmigdavo.
Vos tik Maceina išėjo į minią ir tarė, kad steigia labdaros namus: „ Maceinos hobis“ – visa plati šalis jau žinojo apie Maceinos sumanymą. Ir nešė žmonės labdarą į Maceinos labdaros namus.
Arklių karavanai prikrauti labdaros prekių: mėtų arbatos, džiovintų slyvų, figos lapelių, katinų kailių, išdirbtų švelniausių kailiadirbių rankomis, vėgėlių kepenėlių vėrinių, varškės puodynės, dantų krapštukai, traukė link Nova Vilnia, kur ant didelio akmens sėdėjo Maceina, steigiantis labdaros namus.
Keletas indusų vežė aukso luitus, bet sutiko Kazlą, o tas paklausė:
- Auksas brandus?
- Auksas yra auksas, - nusijuokė indusai.
- Tai tau jis auksas, o Maceinai reikia brandaus aukso. Neškit į mano palapinę. Brandinsiu.
Gražiausios Sarmatų blondinės narvuose buvo gabenamos į Maceinos labdaros kurganą. Kazlas ne vieną tokį karavaną buvo paėmęs brandinti. Brandino kiek sveikata leido ir kiek ietis pasiekė. Gynė visuomenį turtą su vienintele ietimi. Ne vienas smalsuolis klausinėjo:
- Ką tu čia išdarinėji, Kazlai?
Ne vienam jis atsakė:
- Vyrai, apskaitą darau. Blondinės mėgsta apskaitą.
Žmonės palinksėdavo galvas ir toliau nešė viską, kas po ranka stovėjo, nes nežinojo, ko dar gali užsimanyti Maceina.
O Maceina buvo paprastas iki savo populiarumo viršūnės ir, užlipęs į viršūnę, liko paprastas kaip trys kapeikos.
Sukrovė maisto, kvepalų, figos lapelių atsargų savaitei ir tarė:
- Laikas pradėti labdarą dalinti.
Jis atsirinko dešimt šviesiaplaukių medicinos vestalkų ir paskelbė, kad užsidaro Labdaros kurgane labdaros klausimus spręsti.
Sužinojęs, kad Maceina ruošiasi savaitei užsidaryti į labdaros kurganą su dešimt šviesiaplaukių, Kazlas neištvėrė. Jis metė, tik ką pradėtą žiesti puodą, ir pasileido bėgti link kurgano.
Kazlas bėgo sparčiai, todėl spėjo prieš užstumiant akmeniu įėjimą į kurganą, paklausti Maceinos:
- Po perkūnais, Maceina, ką tu darai?? – rėkė jis uždusdamas.
- Išlaikysiu. Maisto paėmiau savaitei. Tu galvoji neužteks? – pažiūrėjo į Kazlą Maceina.
- Ką tu darai?? – nenustojo rėkti Kazlas.
- Paduokit dar.. kepenėlių, - sukomandavo Maceina. Jis buvo užtikrintas, kad dešimt šviesiaplaukių ir jis – laisvai prasimaitins savaitę.
„Bet Kazlas teisus, - pagalvojo Maceina. – Kazlas turėtų geriau žinoti tas šviesiaplaukes.. Tiek to, paimsiu kepenėlių. “
O jau visiškai užstumiant akmenį Kazlas suspėjo sušukti:
- O aš??
- Susitvarkysiu, - dusliai iš už akmens spėjo atsakyti Maceina ir stojo tamsa.
- Kazlai, ko tu taip pergyveni? – guodė praeiviai labai susirūpinusį vyriausią puodžių.
- Maceina susitvarkys, - tapšnojo jam per petį labai senas praeivis.
- Žinau, - numojo ranka Kazlas. – O aš? O aš ar susitvarkysiu? – sušuko puodžius ir iškėlė savo didžiulę ietį.
Po savaitės žmonės atstūmė akmenį, nes Maceina tyliai baladojosi.
Maceina išėjo, pasirąžė ir tarė susirinkusiai gerbėjų miniai:
- Haremas... ja.. kepenėlės.. olia.. lia..
- Tegyvuoja Maceina, - staugė minia.
Šviesiaplaukės ėjo iš labdaros kurgano juodos kaip bemiegė naktis.


Sigitas Siudika








