Atlydys

Sušlapome kojas, kai bandėme vaikščioti jūrom
Ir kai netikėtai supratom, kad nesame jėzūs,
Ir kai mus į krantą išplukdė tarytum suplėšytą burę,
Išsikasėm veidus iš smėlio. Po truputį vėso.

Po truputį klimpom į naktį nelygu į pelkę.
Apsėmė virš kaklo, ėmiau nesuprasti, kur brendam;
Taip bandėm išnirt į paviršių, jėgas paskutines sutelkę,
Tačiau rodės viena: jog šiandien jau kartą nuskendom.

Tik tu vis dar yreis į šviesą tarytum į rytą,
Apnuoginęs visą save, tarsi langą atvėręs,
Pro jį pažiūrėjus: daugiau negu metai tik lyta ir lyta,
Ir kaip tokiame lietuje dviese šią naktį prigėrė.