Apčėravotas bernaicis

Ankscyvas rytas. Gaspadinė Anelka cik kų grįžus iš tvartų  pamelžus karvį, darydama tvarkų, sukasi po kuknių. Iškošia pienų, išlaidzia iš viedruko vakarykščį, tuo kart vis pasižiūrėdama kap verda puodai an plytos, užmeta malkų an ugnies. Pats, jos žmogus, jau seniai lankoj šienauna. Reikia kū nor pagamyc abiedaj ir pasiūsc  bernaicį, kad nuneštų pavalgyc jam. Dziena nusdavė puesėcinai – vėjukas pucia, bet nešalta –
danguje nė debesėlio, saulė šildo neblogai. Labai geras oras, išdzius gražiai šienas. Nors sako jeigu nedaug palyja, tai cik dar geresnis būna. Ir kap cik tuoj rozu pasigirdo aršus šunes Rudzio ambrinimas:
  - Ir ko gi dartės tas Rudzis, iš labo ryto, tep plėšos? – balsiai galvodama dzyrsterna langan. Akurat, Julia atskuta, net pasibegėdama. Dar svietas nematė, kad jį tep anksci atlėktų. Musėc, jau kokia nečėscis užpuolė? Ale, kū ty jį su savim ir nešasi? Kiba iš namų išvijo? Ale nepavidna.
  - Garbėjezukristu, - cik inšokus vidun garsiausiai pasisveikina.
  - Anamžiųamen, - tokiu pac alasu atsako Anelka. Ir nelaukdama kol ankscyva kaiminka kū nor pasakis, paklausia:
  - Tai kiba kokia neščėscis užpuolė, kad be dūko atlėkei?
  - Oi, susiedkula, protas neišneša, nežinau nei kap tau aprokuoc> Jau kad turiu, tai turiu neščėscy. Tai va, ir atajau pas tavi pasrodavoc.
  - Kiba apsirgo ar pasmirė kas?
  - Žinai, dar strošniau – Algucį kažin kas apčėravojo.
  - Nugi, tai kas ty su juom daros?
  - Jau nemoku aš tau ir apsakyc.  Tai ir atėjau pas tavi pasrodavoc. Ir inkvėpus gerokų gurkšnį kuknios oro, labiausiai atsiduodancio verdamų kiaulinių bublbaitių garų neaiškiu kvapu.
  - Nugi dartės, kap pradėjo su tuoj dzidziuli mašinu rusynan lakscyc, tai kap kas pamainė tų mano vaikų. Supranci, vakari išbėga in tų beržukų, kur an kalnuko linguoja, susima už ausies ir aina, aina ratais aplink tų medzį. Tai vakar kap ajau karvį perrišus, netgi sustojau ir paklausiau, kū jis ty barmočina? Nepavierysi – turi rankų už ausies ir pats su savimi ruskaj rokuojasi. Vis sako: „O! monas, o! Monas“. Macyc smėčinas jam. Dabar, supranci, kad apčėravojo mano sūnelį. Apmonino! Ale kas? Tai va, sakau aisiu pas Anelkucį rodos. Tu gi žinai ty visokių zbitkų: ir kap atvaražyc, ir kap blogų akį atmainyc.
  - Nu bet negali tep būc su tavo brnaiciu, - bando apramyc July.
  - Gali, gali, ba tep yra. Ir mano jau razumas neišneša. Paragėtai ir kožnų vakarų tep. Ataik kap cik saulė nuslais, bile kokių pričinų dasmislinus. Paci pamacysi. O cia tau kiaušinaicių bisky indėjau.

  Beslaidzianc saulai ir susiedka durysna su dzidziausiu glėbiu žolynų.
  - Nu? - klausiamai cik ištaria Anelka.
  - Nu dar cyku. Sėskis, ko cia atsinešiaj? – užklausia Julia.
  - Va, cia kierucis. Jis pamačina  nog akių pabojimo. Dar yra ir visokių kitokių, - paaiškina kaimynka. Bus macyc, kokių prisireiks. O tu dar paieškok seno kašiko. Gali būc ir gerai jau  pairis. Man priseis viskų jami pakurc. Dartės paimk drūtų peilį ir pagremšk nog slankscio bisky skiedrukių ir nog stalo staliūgių. Paskui surask senų andarokų ir atplėšk padalkus, dar paieškok seno ražo ar skujinės... Būt gerai, kad rastai Algucio kokių senų kelnių juozmeny.

  Kap viskų surinko, sudėjo in kašikų ir an viršaus  užklojo sauju kierucio vėl ėmė žiūrc in beržo pusį.
  - Glesterk langan! Matai! Jau aina, žiūrėk, žiūrėk jau kopia beržan. Dzie paskars, - verkšlena kaimynka.
  - Nepaskars, acipotryk! Virvės tai gi neturi! Dėk dabon – rankos tai tuščios  ir an šakos sėdas. Ar ragi?
  - Vai Jėzau Kristau Karaliau ir kas tam mano sūneliui pasdarė? O tu skubykis, daryk kokių rodų.
  Anelka pakuria kašikų ir su dūmų kamuoliu lakia kieman. Lauki Julia pagriebia iš Anelkos rankų tų kašikų ir pašlubuodama, pakrypuodama lakia in beržų.
  - Turėk kašikų ciesioj rankoj, o su neciesiu vaikyk dūmus nog savy ir apsuk sepcynis ratus nog saulės – bėgdama iš paskos mokina Julių susiedka.
  - Nu cia darbar kas daros? Ar piktos dvasios jus apsėdo? Motka, kū jūs cia abidzvi darot? – Amo netekis pikcinasi Algis ir tuo metu iš jo rankų iškrenta kažkoks melsvas daiktukas.
  - Nu va, ir telefonas dar iškrito iš rankų, gal jau visai susdaužė? – Ir lipdamas iš medzio pikcinasi Algis:
  - Ir tep ryšys prastas, negaliu susišnekėc su Rosiju, teko net medzin lipc. Nu, o dabar dar ir mobiliakų sudaužiau, musėc.
  - Prabočyk vaikeli, tai cia šitoj mažoj puškutėj tiliponas? – kelias smulkias dali ištraukus iš žolės klausia Julia.
  - Tegul jus kur galas, nežinau, kū dabar raikės daryc? Raikia, pirmiausia, lėkc Varėnon gal ty kas sutaisis, arba naujas priseis pirkc, - nepatenkintas burba Algucis.
... Pasirodo, kad tas bernaicis Algucis visai nebuvo apčėravotas.