Vėrinys

-Valgyk, štai tau duona kasdienė, - išgirstu sakant.
Ranką ištiesiu ne į duonos riekę, o į sagą motinos suknelėje, vos besilaikančią ant ištįsusio siūlo. Nuplėšiu ir suspaudusi į drėgną delną palendu po stalu. Atidžiai ištyrinėju, geltonu ranteliu apvestą rudą sagą, apžiūriu įbrėžimus ir lygintuvo paliktas išsilydžiusias dėmeles.  Kad nepamesčiau įveriu ją ant juodo šilkinio siūlo. Vienišai sagai surandu įvairių dydžių ir spalvų draugių iš močiutės švelnių flanelinių marškinių.. Iškirpusi suveriu ant paruošto siūlo, šalia motinos sagos.  Džiaugiuosi sukdama rankoje barškantį, spalvotą vėrinį suprasdama, kad likau viena su saujoje suspaustų sagų gniutulu. Esu užspęsta jų juoduojančiose skylutėse. Išlaisvinimas ateis suvėrus visą vėrinį. Būsiu užmigdyta saldžiu letargo miegu, be sapnų, be nerimo.
Stebiu, kaip ilgėja vėrinys veriant vieną sagą paskui kitą.
Paryčiais grįžtu iš baro. Laiptinėje sutinku bjauriai storą kaimynę su vyru.  Matau, kaip sulysusiam senukui veidą užpila raudonis, kaip godžiai jis nuryja seilę džiūstančioje burnoje. Matau,  kaip storulė vos susitvardo nesušukusi: ‘’kalė’’ ir paskubomis timpteli vyrą už rankos. Rakinu duris ir juokiuosi balsu. Taip aš pamišus. Trinkteliu durimis. Jau esu namie, čia nereikia prieš nieką vaidinti. Sėduosi lovoje, surangau po savimi kojas ir rašau nedrįsdama paimti popieriaus ir pieštuko. Rašau mintyse, žodžiai liejasi virsdami blunkančiais painias vaizdais. Jie nenuoseklūs, efemeriškai pakylėti sklendžia kambarį, neradę kur nutūpti įsiremia  į lango stiklą ir prilimpa. Jiems nepavyks įsiveržti į lauką, jie liks čia prirūkytam, ryto miglos apgobtam kambary, kol uždus. Svaigulys nepaleidžia, kausto pavargusį kūną. Fantazijos ir realybės neatitikimai klampina vis giliau ir aš pasiduodu gniuždančiam jausmui, suprasdama, kad esu sukaustyta pykčio, pavydo sklindančio iš kiekvieno sutiktojo gatvėje. Jie nepasotinamais žvilgsniais nurenginėja mano odą, kad pažvelgtų, kas slypi po ja, nuplėšia mėsą ir narsto kaulus. Su pasigėrėjimu konstatuoja, kad nieko čia įdomaus nėra. Nėra ilgesio, liūdesio, tik kūnas. Kojos nutirpo, kambaryje perkaitęs oras, reikia atidaryti langą, bet negaliu pajudėti. Kūną dilgčioja adata, lysdama iš juodos sagos skylutės.
Nerangiai nusirengiu juokingai trumpą megztuką, su eile smulkių perlamutrinių sagų. Imu žirkles ir iškerpu. Sagos barkšteli į grindis, tarsi norėdamos išsilakstyti į visas puses, pažvelgia į mane ir  nuščiūva. Vieną paskui kitą veriu į vėrinį.
Vėrinys ilgėja, kai pabaigsiu  - užmigsiu. Nieko negirdėsiu, nematysiu. Iš aptingusių pirštų krinta slidi saga, kelis kartus apsisuka aplink savo ašį, rieda grindimis, kol praradus pusiausvyrą, parkrinta vidury mano vienuolyno celės.
Adata perveria mane, tarsi šilką slystantį tarp pirštų, liepia rinktis siūlus. Renkuosi sodrios indigo spalvos ritinį, jis tiks dangui, o smaragdinis - nutolusiam miškui, tik ką paslėpusiam saulę. Dar neturiu šviesiai kaštoninių siūlų laukymėje besiganančiai elnių porelei išsiuvinėti. Suvirpa įsitempusi ranka, slysteli adata ir įsminga į pirštą. Kraujas sutepa šilką. Apatija adatos dilgsniais sujaukia įsisenėjusią tvarką. Per langą paskutinių vakarėjančių spindulių pluoštas susigeria į grindis. Visomis kūno ląstelėmis pajuntu, kaip artėja naktis ir saulės kvadratas ima blukti. Lange, lyg blyškus vaiduoklis pakimba mėnuo, išmuštas dėmių, apsigobęs gelsva aureole. Naktį iš vienatvės žvėrėju, nerandu sau vietos, vaikštau nuo sienos prie sienos, įsiklausydama į duslius savo žingsnius. Imu į rankas siuvinį apžiūriu iš abiejų pusių, nerandu nei vienos klaidos, nei vieno mazgo, padedu ištiestą ant pagalvės. Užmarštį srūvančią per kaktą, nuvalau ranka ir pajuntu, kaip gličiu skysčiu aplimpa pirštai.
Neužmigsiu, kol nepabaigsiu sagų vėrinio. Nusirengiu juodus naktinius marškinius pasisiūdintus atgailai atlikti ir išpjaunu sagas. Jos juodos, lyg krutantys apvalūs vabalai, išsigandę šliaužia į šalis, tarsi būčiau atkėlusi į žemę įaugusį akmenį. Veriu sagas ant siūlo, šalia perlamutrinių sagučių. Veidas dega iš gėdos, šioje celėje mokausi nuolankumo. Inkvizitoriaus - laiko maldauju atleidimo. 
Vėrinys ilgėja. Suspaudžia juodą sagą. Ji spurdėdama dilgčioja subadytą pirštą ir nejučia išsprūsta. Pasislepia tarp sujauktų siūlų ir medžiagos skiaučių.
Už ką man tai, klausiu savęs, sėdėdama virtuvėje prie peiliu suraižyto stalo. Jau seniai negaminu maisto, niūrių dienų monotoniją skaidrina senkantis brendis iš grakštaus tamsaus stiklo butelio. Esu vieniša, pripratusi prie lėtai kankinančių įrankių-žvilgsnių ir šnabždesių.
Pasipuošiu ir išeinu iš namų, bet nesuspėju į prisikėlimo šventę. Sekmadienis šaltas, nešviesus, nors dabar jau pusiaudienis. Ošia svetimi, pasvirę gatvės medžiai. Stypsau vidury kelio, tarytum pamiršus kur eiti. Atsipeikėjusi ištiesiu pečius ir skubomis pasuku link namų. Sugrįžtu į šaltą kambarį, guluosi su drabužiais į lovą, žinodama kad ir vėl neužmigsiu. Guliu nenuleisdama žvilgsnio nuo lubose ryškėjančio gelsvo taško. Ranka  užčiuopiu ant siūlo suvertas sagas. Vėrinys dar nebaigtas. Susiriečiu. Apima slegiantis apmaudas, burną sučiaupiu kietai, net pajuntu jas apvijusias raukšles. Reikia keltis, sakau sau, kitaip išprotėsiu. Ropščiuosi iš lovos apžiūriu visus drabužius, kuriais ginuosi nuo šalčio. Iškerpu surastas sagas ir suveriu į vėrinį. Viskas kartojasi, šnabždu rišdama siūlo galus.
Vėrinys iš sagų pabaigtas. Stumiu vieną paskui kitą ratu. Prisimenu kiekvieną akimirką, tik pamiršau pradžią ir pabaigą. Praveriu kambario langą, praskiriu užuolaidas ir pakabinu vėrinį prieš pavakario saulės paskutinius kaitrius spindulius, kad išdžiūtų. Atšliaužęs iš pakelės liepų vėjas sukasi lango kiaurymėje skambčioja džiūstančių sagų vėrinį.
Niekas nepasikeitė, mano namuose įsikūrusi vienatvė šeimininkauja. Girdžiu, kaip ji varsto lauko duris, kaip įjungia šviesą virtuvėje. Sustoja prie lango, nuvalo nuo stiklo vandens garus. Žiūri į kelią. Žinau niekas neužsuks, net jei eis pro šalį. Išsigąs mano veido lange, balto lyg kalkės. įdubusių akių, delno prilipusio prie stiklo lėtai brėžiančio ratus.
Nubusčiau iš šio košmaro, bet negaliu, nes taip ir neužmigau. Padedu lėkštę ant stalo, supilu barškančias, išdžiuvusias sagas. Suskaičiuoju, lėkštėje dvidešimt devynios sagos.
-Valgyk, - sakau sau, - štai duona kasdieninė.