Šita šalis nemoka juoktis

*    Į duris pasibeldė.
      - Kas?
      - Mes. Atidaryk. Norime pasižiūrėti, kaip atrodysime po penkiolikos - dvidešimt metų, - girdžiu vyrišką, lyg pažįstamą balsą.
      - Tamsu jau. Ne taip lengva įsileisti, kaip geram žmogui atrodo. O gerų jau neliko.
      - Įsileisk, įsileisk, vežėjau. Negi toks baugus ar baikštus? - dabar jau kalba moteris. Irgi balsas lyg pažįstamas, bet labiausiai ausis užkišo jos „vežėjau“. – Aldona? Negi ji? - pagalvojau, o atidaręs duris žagtelėjau: - O Viešpatie! Iš kur, kad jus perkūnėlis.  Kas jus čia nešioja?
      - Kodėl „nešioja“? Atvažiavom.
      - „Džene“? Radijo karieta? 
      - Kodėl stebiesi? Niekuomet su ja nebuvome išsiskyrę, - pasakė vyriškis, o Aldona irgi: - Nebuvome, Pranuci.
      - Kai palikau judu prieš tuos metus, taip lig šiol lyg šaldytuve išlaikyti. Atrodo, nei vienas plaukas nuo galvų nenukritęs. Bet ko čia taip užstrigome tarpdury? Eime vidun, į šilumą. Dažnai atsimenu, bet kad susitiksiu, tai - ne. Beveik nesitikėjau. Maniau, kad dzievulį dangun anksčiau pamatysiu.
    - Ko ten skubėti? Ten visa amžinybė, užteks jos visai begalybei išvaikščioti, - prabilo Pranas, - ir atidžiai žvilgtelėjęs veidan: - Sensti, žmogau, sensti. Nereikėjo palikti karietos. Net nesuvokiu, kaip dabar tave vadinti? Gal dzieduliu, a? Nepyksi?      - Mano vardo irgi beveik nelikę. Visiems dziedulis ir dziedulis beesu. Ne, nepyksiu, bendravardi. 
      Susėdome taip, kaip niekuomet nebuvę. 
      Aldona nedidukė, guvi, miela moteriškaitė, nors dėk abrozėlin, bet, regis, neatsirado kas taip bandytų daryti, nes visi žinojome, kad jos ten neįmanoma būtų išlaikyti. Išbėgtų kaip kadaise iš Sibiro. Prie stalo jai irgi nebuvo lengva.
    - Dzieduli, neklausk, ar seniai su Pranu pažįstami. Tiek, kiek bereikia, kad kartu būtume karietoje, - kažkodėl jai parūpo pasakyti.
    - Manai, kad ir dabar toks smalsus? Ė, jau ne taip, jau apkerpėjau. – Ir Pranui: - Aš irgi ją pažįstu tiek, kiek reikėjo kartu išbūti karietoje. Bet yra dalykų, kurie atsimena. Matyt, neteisybė, kad ant kvailos galvos ir plaukai nesilaiko. Taip, plaukai nuslinko, o atsimenu, kaip pamatę ją pasirodant, suklusdavome: taigi, Aldona iš Pautenos.
    - Taip ir likę, kaip palikai, dzieduli. Ir dabar ji - Aldona iš Pautenos.
    - Betgi gimei ne Utenoje? - paklausiau, kas ir taip buvo žinoma.
    - Gimiau Ukmergėje, bet vėliau gyvenau Molėtuose, o daugiausia Utenoje. Tai ir sakau, kad iš Pautenos. Bet tai ne svarbiausia.
    - Žinoma, kad ne, - paliudijo Pranas ir kone iškilmingai: - Aldona Vederaitė gimė vasario 16 d.
    - Viešpatie, kaip gražu, - atsiliepiau. Ir ypatingai gražu, kad va tokiu laiku užklydote pas dziedulį. Aldona, kada tave sveikinti - dabar, ar ryt, kai bus iškeltos vasario šešioliktosios vėliavos.
    -  Prie iškeltų vėliavų pasveikinsi. Gerai?
    -  Dvi šventės vienoje širdelėje sutelpa. Kaip jūs jas atskiriat?
    - Suplaku į vieną. Labai noriu, jog kiekvienas žmogus žinotų, kad jo širdyje yra tokia didelė šventė - tėvynės atgimimo šventė.
    - Bet tas žmogus privalo būti lietuvis. Ar bent Lietuvos žmogus, - įsiterpė Pranas, bet tuo ir užbaigė. O Aldona, nepaisydama jo:
    -Džiugu, kad kartu galiu švęsti ir savo gimtadienį. Visiems, kurie gimė šią dieną, linkiu nepamiršti ir gyventi ta idėja, kurią įkvėpia vasario 16 –ji, - patriotiškai, bet be patoso kalbėjo Aldona Vederaitė, o į mano atmintį įsiliejo praeities vaizdai, tačiau jie blankus, neužrašyti, nesudėlioti, išblukę. Pakėliau jau suspėjusi „ateiti“ ant stalo stikliuką ir žiūrėdamas į Praną:
    - Ar neniežti liežuvį kartais ją pavadint sibiriete?
    - Būna. Kartais ir pavadinu, bet...
    - Gyvenau ir Sibire, bet nenoriu prisiminti šitų dalykų. Nemalonu. Todėl vis dėlto – Aldona Vederaitė iš Pautenos. Sibire gyvenau ištremta su tėvais 41 metais birželio 14d. O, nekalbėkim, nereikia, - suplasnojo rankomis Aldona ir pakėlusi stikliuką,: - Už tuos, kurie dar esame.
    - Už tuos, Aldona, - atsistojo Pranas.
    - Pirmiausia už juos, - atsistojau ir aš. Tie keli sakiniai krapštelėjo atmintį ir aš gebėjau atsiminti, kaip mudu su Aldona ruošėmės pavažinėti karieta po Sibirą, aplankant jai atmintinas vietas. Sibiras atėjo į namus laikant jai abitūros egzaminus. „Du egzaminai liko neišlaikyti. Tai va tokią neiškepusią abiturientę ir išvežė kartu su tėvais. Tiesa, tėvą  atskyrė. Jis pasiliko Rešiotų lageryje, o aš  su sesute ir su mama – į Altajaus kraštą“>, - prisiminiau pasakojant ir dar kartą pasakęs „Už tuos, Aldoną“, - kilstelėjau stiklą ir išgėriau lig dugno.
    - Dar neužmiršai? - patylom pasidomėjo Pranas.
    - O ne! Šito, ačiū dievuliui, ne, - pusbalsiu pasakiau jam ir pasiteiravau, kaip jiems pavykusi kelionė po Sibirą.
    - Po Sibirą? – perklausė.
    - Na, taip. Su Aldona vis rengėmės, rengėmės, bet, deja...  Nei į Barnaulą, nei į Rešiotų lagerį nuvažiuoti nepavyko.
    - Deja, nepavyko, - atsiliepė Vederaitė. - Su tokiu tavo palikimu lig šiol karietoje.
    -?
    - Palikimą reikia išsaugoti. Toliau ar kitais maršrutais nuvažiuoti nepavyksta.
    - Betgi paaiškinkite, ką tai reiškia, - suklusau, pridėdamas ranką prie ausies ir girdėjau, kaip iš ten, iš ankstesnių Aldonos pasakojimų atmintyje sukrebždėjo:
    „Pradžioje Barnaule gyvenom, o lapkričio mėnesį per pačius sniegus, per pačius šalčius išvežė į mišką, - į taigą“ - Žvilgtelėjau į Aldoną ir mudviejų akys susitiko. Jos, kaip tada, prieš beveik 20 metų, ir mano po tiekos metų. Iš jos akių dvelktelėjo šaltas priekaištas, bet šaukštai po pietų. Atsidusau, neskubėdamas pripildžiau taures ir:
    - Už tuos, kas nesugrįžo...
    - Tėvelis Rešiotų lageryje žuvo 1942 metų vasario 9d. Savaitės betruko iki vasario šešioliktosios. Jis, matyt, labai norėjo, kad šventėje nebūtų mirties.
    - Tu ką, Aldona?
    - Nežinau, nežinau. Bet žinau, kad į vasario 16-ją visuomet reikėdavo ateiti per mirtį.  Per daugelio žmonių mirtį. Man atrodo, kad be šitos aukos niekuomet jos nebūtume turėję.
      Palaukė truputį, o paskui dainavo, niūniavo ar tik kalbėjo sau ir ne sau:

              Šita šalis nemoka juoktis
              Ir nežinia, kada mokės.
              Čia daug mirties.
              Ir nesvarbu,
              Kur ji nuklydusi,
              Kokių kalbų išmokus.
              Pažįstu ją iš prigimties -
              Kaip Nemunas į Baltiją įšokęs,
              Taip ji į kryžius,
              Kupinus mirties...
   
    Prisiminiau, kad Aldona Vederaitė - aktorė. Ir gal nėra to, kas jos nežinotų. Bet taip tuomet, kai parą dešimtmečių buvau jaunesnis, kuomet toks, kaip Pranas.
    - Ir vis tik, gerai, labai gerai, kad judu pasibeldėte į dziedulio namų duris. Kažkas girdžiu aikteli ir, regis, tuoj tuoj atgysiu ir vėl kaip tada...
    - Ne, ne. Vieta užimta ir “kaip tada“, tikrai nebus, - patikino Pranas. - Padavė botagą ir beveik linksmai. – Bet ką ten tau veikti, kuomet toje vietoje aš.
    -Iš tikrųjų, ką man ten veikti, - atsidusau, - Toks, koks esu, ten nereikalingas, o toks, koks buvau  - irgi ne, nes vieta, kaip sakei, užimta. Būk, Pranai, toje vietoje, būk...

„Užrašai iš Savęsp (i) “