Apie nerimą ir dar daugiau

Jisai nepaiso metų laiko.
Ir nekalba.
Net nepriklauso nuo dienos slinkties.
Mažais žingsneliais sėlina
Ir pagaliau pričiupęs laiko
Išraudamas menkos ramybės daigą.

Kovot su juo beprasmiška.
Gal ir nereikia.
Vis tiek jis pasislėps
Tamsiausiam sąžinės kampe,
Kad ryt poryt, o gal net vakare
Triumfuot ir vėl išlįstų...

Išsivadavimas ateina palengva.
Arba staiga, – jei taip žadėta Dievo.

Geriausiai, –
Kai būna išgirsta sielos malda,
Kai atsiranda viduje pilnatvė,
Dalijanti užmirkusius klodus
Kadaise net negimusių džiaugsmų.