Tarp statybų

Mus vakaras
užpuolė, tarp statybų,
tarp plytų, kalkių,
tarp naujų namų...

Staiga,
namai, kranai pražydo,
saulėmis pražydo,
ir negali
atplėšt akių.

Ir nesvarbu,
kad darbas baigsis
vidury nakties -
vaikinas
švilpauja į naktį,
ir regi veidą -
mylimą žvaigždynuose,
ir mato,
saulės
sklidinas akis -
beklodamas
sunkius luitus
betono.

Ir vakaras
staiga,
užgriuvęs tarp statybų,
tarp krano
rankų didelių,
praplaukia,
kaip mažos raketos
skrydis.

Nes vakaras,
kaip mažas gnomas,
palinkęs,
virš mažų žmonių
statybos -
yra -
tiktai maža,
labai maža -
pakopa
į žvaigždes.