pokalbiai: vampyriškas

Vampyriškas

- Sveikas, senas drauguži!
- Kaip pats gyveni, kraugery?
- Na gi, na gi!
- Kas?
- Tu gi žinai, jog su tuo mums jau nelabai.
- Kodėl taip sakai?
- Gi nebėra ką siurbti!
- Kaip tai? Man, pavyzdžiui, užtenka.
- Ne. Tu tik taip apsimeti, kad paguostum save. Ne, žmogau, mums atėjo sunkūs laikai.
- Kodėl tu visąlaik toks pesimistas?
- Aš realistas. Galėtum ir tu kada blaiviau į viską pažiūrėt.
- O į ką čia žiūrėt? Lekiam! Nagi! Šįvakar išsunksim kokią prostitutę!
- Štai todėl aš ir sakau, kad tu esi apgailėtinas!
- Aš? Bet gi...
- Taip, žmogau! Tu nupuolei! Darai gėdą!
- Na na! Aš mėginu išgyventi! Kuo čia gėdytis?
- Ar supranti, kad tu užtrauki ją ne tik sau, bet ir visai mūsų padermei?! Žudyti kekšes... O, Šėtone...
- Na... Nežinau. Kas gi mus teis? Šėtonui, beje, tas pats. Geriau išvis jo čia nepainiokim.
- Tu pats save jau nuteisei...
- Nepyk, senas drauge, kaip sakiau, tiesiog stengiuosi išgyventi.
- Na, taip...
- O kaip pats gyveni? Nejau tau geriau, negu man?
- Ne. Tu teisus - man ne geriau, bet dar turiu šiek tiek savigarbos.
- Pasipasakok, senas bičiuli. Kas gi tave kamuoja?
- Žinai... Gal geriau nereikia...
- Nagi! Juk esi dar PADORUS vampyras!
- Ei! Baik!
- Na, tai kaip? Pasiruošęs man ką nors papasakot? Kas gi slegia?
- Žinai... Tos moterys...
- O kas su jom?
- Nejau nepastebėjai, kaip šiais laikais tapo sunku? NEBEĮMANOMA nei vienos prisiviliot - visos pasidarė tokios protingos, tokios individualios, sugebančios savimi pasirūpinti!..
- Jo, senas drauge, tas tiesa. Pritariu.
- Ir apskritai nebeveikia jau tie mūsų seni vampyriški užkalbėjimai. Dabar žino savo vertę. Joms kelių komplimentų nebeužtenka - nebenori eiti pas mane į dvarą vyno išgerti. O dar tie visi laikraščiai su kriminalų skiltimis, tik ir rašantys apie visokius išprievartavimus ir taip toliau! Pasibaisėtina! O svarbiausia, kad jos tuos laikraštpalaikius dabar daugiau skaito nei vyrai! Neįmanoma... Kas apskritai sugalvojo išmokyt jas skaityti?
- Jo jo... Siaubas tikras!
- Nežinau. Gal tu ir teisus rinkdamasis lengvesnį kelią. Dabar jeigu jom buto nepasiūlai, mašinos neturi (o mūsų atveju ji tikrai nereikalinga), neuždirbi nemažiau kaip tris tūkstančius ir neatrodai raumeningas, tau šansų praktiškai nėra. O paskui išvis bus košmaras. Pradės sapaliot kažką apie vaikus, santuoką... O tada tai įkliūsi, žmogau! Žinai, mes gi - vampyrai. Matėm visokio mėšlo: inkvizicijas, pirmą ir antrą pasaulinius, netgi matėm, kaip Kristus kryžių nešė. Pameni? Stovėjom minioj ir šaipėmės?
- Jo!
- Bet aš ne apie tai... Matėm visokių baisybių, patys jas dažniausiai kurstėm, bet tai... Tai, žmogau, yra visai kitas lygmuo! Aišku, vampyrams gyventi nėra problema, bet su viena boba beveik amžių... Tai yra kažkas siaubinga. Net mums, kurie gyvens iki pasaulio galo... Toks laiko švaistymas! Nežinau, kaip tie paprasti vyručiai ištveria, kurie jau po pusės amžiaus praktiškai viena koja karste...
- Jo. Už tai juos tikrai reikėtų pagerbt.
- Žinai, kartais net būna gaila iš jų kraują siurbt...
- Kodėl?
- Taigi pats suvoki, kodėl: jiems jo jau ir taip kai kas nuleidžia.
- Žinai, šįvakar tau turbūt jau labiau negaliu pritarti. Todėl ir perėjau prie kekšių...
- Et, tu... Ko gero ir tave pradedu pamažu suprast. Džiaugiuosi, kad taip nuoširdžiai laikas nuo laiko pasišnekam.
- Be abejo. Man irgi malonu.
- Matai: esam labai seni pažįstami. Turim kalbėtis visada. Taip jau ne kartą išsprendėm daug problemų. Pameni, kai popiežius norėjo priimti įsaką dėl raganų deginimo?
- Aha...
- Gerai mes jį įbauginom tą naktį?!
- Jo ir jis patikėjo, kad esam šmėklos iš ano pasaulio...
- Raganų šmėklos... Chaaaa!
- Tas buvo nepakartojamas.
- Jo. Tą naktį išgelbėjom daug raganų.
- Ir savo būsimųjų aukų... Kam jas kepti, kai galima iščiulpti iš jų gyvybę?
- Be abejo, mano klastingasis, drauge. Be abejo.
- O pameni, kai traukėm į rytus?
- Su kryžiuočiais?
- Joooo. Tikra skerdykla!
- Ar mes nors kartą išsitraukėm kardus?
- Manau, kad tik po mūšių...
- He he.
- O paskui eidavom ir tepdavom juos kraujais, kad galvotų apie mus gerai.
- Aha, ir rinkomės galvas.
- Tu rinkaisi galvas, aš - tik ausis. Nepainiok.
- Aaaa. Jo.
- Beje, apie ką mes ten ką tik šnekėjom?
- Apie tas velnio siųstas bobas!
- A, taip. Jom tik kraują ir nuleidinėt...
- Amen.
- Tai sakai eisi kekšių medžiot?
- Ne mes vieni pas jas einam, bičiuli. Ne mes vieni.
- Gal tu ir teisus... Tai lekiam?
- O jau maniau, kad nesutiksi.