Tokios tragedijos - žinau, baisu... kaip tik todėl, kad neimanoma to žodžiais išreikšt, aš tyliu apie tas mano tragedijas.
Galbūt po daug metų, bet tai jau nebe ta emocija. Manau.
Visiems. Visiems čia besivaidenantiems, primygtinai linkiu, išdainuoti visas dainas, sugiedoti visas giesmes gyvenimui, kuriame gyvename, kad atsidarius vartams į Amžinąją Amžinybę, nereikėtų ašaroti jog liko žodžiai neišdainuoti...
Tai sūnaus, tragiškai žuvusio jau daugiau kaip prieš 10 metų, laidotuvės. Jam kovo 25 sukaktų 47 m. Aš pabandžiau pažvelgti į tą reikalą per jo nematančių akių prizmę. Na, o liūdesingumas, tai nuolatinis palydovas, mūsų tradicinėse laidotuvėse. Tačiau jis, tai ir aš.