Pagaliau prašvito

Prisnūdo aušra po beržiukais,
Slapčia pratysojo per naktį,
Žvaigždžių spingsules kiek prisukus,
Kad tos, Dieve gink, nesudegtų.

Nakties šešėliuotoj ramybėj
Sušalus sapnuot bandė rytą,
Kur dangų ir žemę supynę,
Pūkai angelų pasiklydo.

Kai speigas įžnybo į ausį
Ir plaukus ištaršė vėjokai,
Nubudo vargšelė galiausiai
Ir saulės pažadinti šoko.

O ta, debesuos įsisiautus
Ir šalčio nurausvintu veidu,
Pamačius pražystantį skliautą,
Aušros pasitikt pasileido.

Ir štai pro vartus horizonto,
Aviečių spalva nudažytus,
Saulelė žavingai ekspromtu
Glėbin rytmetėliui įkrito.