Tu išmesi mane iš pravažiuojančio posmo
įsiropšiu atgal apdulkėjusiais Dievo žandikauliais
susimokę kableliai it piemenys skaudžiai aplos
liks budėt tik mažosios raidės – mano vienintelės.
Tu išmesi mane iš viso geltono eilėraščio,
įsidėsi užantin kaip priešpiečių dešrą su sūriu –
aš pabirsiu kišenėj vienišais skiemenų pumpurais,
juos susodinsim ir užauginsime jūrą.