eiliuota pasaka „Žmogėdrų Kalėdos“ 4 dalis

Tik akimirka – ir leidžias
Daktaras su žvėrimis.
Piktą Barmalėjaus veidą
Tuoj, kaip visad, pamatys.

Bet neranda jie pirato
Akmenuotame krante –
Gulintį po palme mato,
Liejas ašaros upe:

- Gelbėk, daktare Aiskauda,
Kaip gerai, kad atvykai!
Kad žinotum, kaip man skauda!
Neištversiu jau ilgai!

Pilvą man lyg peiliais bado...
Gal jau mirsiu paryčiais?
- Susirgai nuo šokolado,
Išsižiok dabar plačiai.

Žvėrys vaistus greit paruošia –
Stebuklingus, nuo skausmų,
Spaudžia karčią, bjaurią košę
Jam į gerklę su švirkštu.

Nusipurto Barmalėjus,
Krenkščia, spjaudosi ilgai,
Bet netrukus pralinksmėja:
Liovėsi pilve skausmai!

Kiek palaukęs, atsistoja,
Pasiremdamas ranka.
Daktarui, žvėrims dėkoja,
Kad sugrįžo sveikata.

- Jeigu nieko nebeskauda,
Nebereikia jau manęs –
Vykstam! – sako jam Aiskauda,
Ruošias lipti į roges.

Tik prisimena, kad reikia
Jam dėžutę atiduot.
- Barmalėjau, dar ateiki -
Pasiimti dovanos.

Ją Kalėdų senis siunčia,
Linki daug sveikatos tau,
Kad tu nemojuotum kumščiais,
O šypsotumeis dažniau.

Na, o tas? Sutrikęs tyli,
Nusuka šalin akis:
- Juk senelį aš nuvyliau...
Aš – plėšikas ir vagis!

O manęs jis neužmiršo –
Priešo – pikto ir žiauraus...
Aš dabar iš gėdos mirštu –
Kaip galė-ė-ėjau jį taip skria-a-aust?..

Ir prapliupo Barmalėjus
Nesuvaldomai raudot:
- Ką tokiam bjauriam galėjo
Seneliukas dovano-o-ot?!

Krebžda kažin kas dėžutėj...
Skorpionas gal? Smauglys?
Kas gi čia galėtų būti?
Riša... tuoj atidarys!

Didelė graži papūga
Purpt! Ir tupi ant peties!
- Barmalėjau, ko pabūgai?
Nebijok! Gali paliest!

Kaip susitikimo laukiau...
Būsime nuo šiol draugai!
Barmalėjau, na, nejaugi
Tu jau žado netekai?

- La-labas... Gal galiu paklausti,
Kas, iš kur tu, kuo vardu?
Sučirškė tiesiog į ausį:
- Aš - Karuda! - Ma-malonu...

- Man Kalėdų senis sakė,
Kad tu vienišas labai,
Ir kad tau nuo tos vienatvės
Kartais būna taip blogai...

Nuo dabar kitaip gyvensim –
Visad būsime kartu.
Kai liūdėsi, pakutensiu
Aš tau ausį su snapu.

- Šimts piratų!  Aš laimingas!
Daktare, dar palūkėk...
Šen, Karuda, greit pririnkim
Vaisių iš salos nors kiek.

Aš tada suvalgiau visą
Šokoladą, saldainius...
Būsiu geras – pamatysit –
Draugiškas ir mandagus!

Tuoj prikimšo pilną maišą
Gardumynų iš salos.
- Vežk seneliui... Ir negaiškit,
Greitai skriskit atgalios!

Čia kokosai ir bananai
Mangų ir papajų daug.  
Dar kitokie... baisiai skanūs...
Nė vardų jų nežinau!

Bet, svarbiausia, tu seneliui
Perduok “ačiū” nuo manęs.
Buvo man širdis užšalus –
Aš tikiuosi, jis supras...

Nesielgsiu niekad bjauriai,
Lauksiu ištisus metus.  
Kol jis, skrisdamas iš šiaurės,
Kitąmet vėl čia užsuks.

..................................................

Kol danguj pranyko rogės,
Jie žiūrėjo dar ilgai.
Saloje laimingi juokės
Du nauji, geri draugai.

Jau ir baigias pasakėlė...
Neatsimenu daugiau.
Bet palaukit truputėlį –
Dar kažko nepasakiau...

A-a-a! Kad dar ilgai jie šventė
Kalėdas visi kartu.
O žmogėdros? Jūs nekantriai
Laukiat apie juos žinių?

Grįžo jie negreit į salą,
Bet laimingi ir linksmi.
Nė trupučio nesušalę!
Ir visai nealkani.  

Tokius dar gandus girdėjau:
Kad senelis dovanų
Jiems kompiuterį įdėjo –
Stebuklingą, be laidų.

Kad turėtų internetą
Ir naršytų, kai prireiks.
O, svarbiausia, kad galėtų
Susisiekti su vaikais.

Juk susitarė, kad mokys
Juos vaikai skaityt, rašyt,
Spręs jie užduotis visokias
Vandenyno vidury.

Kitąmet, kai bus Kalėdos,
Jie ir vėl pasimatys,  
Saloje, krante smėlėtam
Puošnią eglę pastatys.

Ir senelis pažadėjo
Ten atvykti su maišu.
O jei bus diena be vėjo,
Tai tikrai be kailinių!