9 potemės

O tu vis dar prisimeni, kaip vieną kartą, -
tą pirmąjį iš devynių,
tu dykumose gaudei skarabėjus,
tąkart partipenai iš tolo lenkdamasis Nilo
ir faraonas tau iš kailio glostė vėjus,
ir tu jam apsakei tiek daug dalykų;
netgi vergai dainuodami prie piramidžių nejučiom užtilo.

O džiunglėse, kada tykodavai,
nurimdavo sausa šaka po tavo letenėlėm
tada apie tave kalbėdavos tenykščiai žmonės,
kad nebijai lietaus ir kad,
kai saulė leidžias, grįžta su tavim pabūti vėlės,
ir braukia tau per keterą sugrubę pirštai amazonių.

Tai buvo tūkstantis penki šimtieji metai
- Prancūzija,
tai buvo laikas, kai gulėjai nekrutėdamas prie kojų,
kai tavo moteris nebuvo ragana, bet vis gi
miestiečiams pindavo į delną laimės giją.
tik sukniaukei, kai pirmąkart užuodei
pušines malkas ir pavojų.

Daugiau nepasakoji,
dabar daugiau rašai-
ne taip seniai išmokai tarškinti klaviatūrą.
Ir kartais pasiunti tarsi bandytum dar ką prisiminti...
Įsikabinęs į užuolaidą įsisupi ir tavo vakarai
iš devynių gyvenimų dar kartą į tave sužiūra.