Rašyk
Eilės (72403)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10376)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Prisiminimai lyg vėjo šuorai - Tai užgriūva mus visu smarkumu, Tai ramiai ir su užuojauta glosto, O dažniausiai ir visai palieka mus Užuovėjoje savus vargus vargti...

Coliukė: - ...aš jam buvau sakiusi, kad jei kada išeis į nežinią, te pasiunčia man kokią žinutę iš ten. Negi toji nežinia slypi dviejų skausmingų metrų gylyje? Kaip kraupiai dunksi žemė. Ar prasiverš ta žinia iki mūsų, ar taip ir liks įkalinta tavo trūnijančiame kūne? O mes naiviai svajojome būti paleisti vėjais, kad pievos, kloniai ir namų stogai būtų nukloti pelenais…
Tėvas: - ...galima pagalvoti, kad Dethovenas čia atvyko atsisveikinti…jau ir taip nelengvai sekėsi kai mus paliko jų motina, tad turėjau kraustytis į pakiužusį savo tėvų namą, stovėjusį apleistą kol mes bastėmės po pasaulį. Man čia pasiūlė darbą mokykloje, o ir savo bandžius turėjau kaip nors išlaikyti. Tada Dethovenas jau lankė vienuoliktą klasę. Vaikams šis apleistas medinis namas patiko, jie iš karto užsigrobė antro aukšto palėpes ir pradėjo ten šeimininkauti. Kartais man atrodo, kad aš savo sūnų niekad gerai ir nepažinau. Jie gyveno savo gyvenimą. Aš savo, paskendęs istoriniuose tyrinėjimuose. Iš pirmo žvilgsnio mus siejo tik pusryčiai bei šiaip niekuo neįpareigojantys pašnekesiai apie šį bei tą. Niekad nesistengiau įlįsti į jų vidų. Leidau vystytis laisvai ir be protingų suvaržymų. Kas iš to išėjo? Ar būtų išėję? Praradau sūnų taip ir nepažinęs jo dorai. Liko antras. Bet ar sielvartui atslūgus nepadarysiu vėl tos pačios klaidos, įsuktas į pragaištingą kasdienybės ruletę? Cha, prisimenu, kaip mums atsikrausčius antrą dieną, antrą dieną sėdėjau verandoje ir rūkydamas žvelgiau į taip seniai pažįstamą gatvę, prisiminiau savo jaunas čia praleistas dienas…Mane iš užsigalvojimo ištraukė triukšmas gatvėje. Pasukęs galvą pamačiau, kaip Dethovenas vanojasi su kaimynų bernu…
Draugelis: - ...tas apleistas namas mane visada traukė. Vakarais vis nutaikydavau progą įlysti į jį ir užsikabarojęs į palėpę mėgdavau parūkyti. Kartais atsinešdavau vyno butelį ir paskendęs savo mintyse jį dorodavau pakol užmigdavau. Bet vieną dieną į jį atsikraustė tėvas su dviem sūnūmis. Su įtarimu juos stebėjau ir apgailestavau, kad atėjo galas mano naktinei prieglaudai. Jaučiausi lyg į mano teritoriją brautųsi neprašyti ir nedraugiški ateiviai ir tūžau ant jų. Jau tada buvau pakvaišęs dėl motociklų. Turėjau senuką em`ką, prie kurio daugiau laiko praleisdavau krapštydamasis nei važinėdamas. Antrą dieną po jų atsikraustymo aš išėjau į kiemą ir pamačiau, kaip mano meilę, stovėjusią parimusią gatvėje, apžiūrinėja įsibrovėlis ilgšis. Mane kažkodėl suėmė tūžmastis ir aš, spausdamas kumščius, priėjau prie jo. Jis pažvelgė į mane mąsliu žvilgsniu ir paklausė:
- tavo?
Nežinau, kas man tada pasidarė, bet atsivėdėjęs vožiau jam į pasmakrę. Jis apstulbęs susvirduliavo ir leptelėjo:
- debilas ar ką?! – ir vožtelėjo man. Va, tada ir pradėjom pliektis su kažkokiu keistu ir nepaaiškinamu įniršiu...
Kaimynas: - ...mane visada erzino tas kaimynų berniūkštis su savo surūdijusiais motociklais. O po to atsirado dar tie du, kitoje gatvės pusėje. Prisimenu, kai tik jie atsikraustė, iš karto susimušė tarpusavyje. Tikri chuliganai, maniau jau užmuš viens kitą ir, jei nebūčiau jų su lazda išvaikęs, nežinia kaip būtų viskas pasibaigę. O po to, pamenu, išvydau verandoje besėdintį tų dviejų psichų tėvą, kuris su cigarete dantyse (tik įsivaizduokit!) ramiausiai viską stebėjo. Tikrai trenktas diedas. Ir kaip auklėjamas tas šiuolaikinis jaunimas, pagalvojau ir patraukiau link jo persimesti keletu griežtesnių žodžių…
Draugelis: - ..kai mus besipliekiančius lazda užsipuolė Kaimynas, abu davėme į kojas ir sustojome tik už gatvės kampo ir gaudydami kvėpavimą kvailai išvertę akis spoksojome viens į kitą. “Dethovenas” - pasakė jis ir padavė man savo ranką. Jausdamasis nejaukiai išsitraukiau cigaretes ir abu surūkėme taikos pypkę…tam, kad taptumėme neperskiriamais draugais. Kas kovoje sujungė, te neišskiria amžiams. Jis buvo išties šaunus, nors ir šiek tiek trenktas bičas, bet to turėjo punkuojantį Brolį, krūvas geros muzikos, baisybę gerų idėjų, gerą skonį ir nepriekaištingą gyvenimo filosofiją…
Brolis: - ...kai tik atsikraustėme, grįžinėjau namo iš parduotuvės ir prie sankryžos pastebėjau stovintį Dethoveną su kažkokiu valasatu. Dethovenui buvo ištinusi lūpa, o ir Draugelis ne ką geriau atrodė. Na, pagalvojau, nesaldus čia mūsų laukia gyvenimėlis, ir tik po to sužinojau, kad jie čia taip trenktai susipažino. Vakare mes trise sėdėjome apaugusioje voratinkliais palėpėje ir, gurkšnodami rašaliuką, atlikinėjome susipažinimo ritualą. Draugelis verkšlenančiu tonu dėjo į šuns dienas nykų gyvenimą provincijoje ir niekaip negalėjo suprasti, ką tokio šaunaus ir romantiško mes čia įžvelgiame. Dethovenas tada pasakė:
- aplinką mes linkę susikurti pagal savo vidų. Kiekvienas turime susirasti savyje mažulytį pasaulėlį, ir apsisiautę juo tarsi aura žengti per gyvenimą (čia iš serijos - taip pasakė jan curtis). - toliau sekė įvairūs propagandiniai pasakojimai apie patirtus nuotykiu ir šiaip bajeriai. Taip prasidėjo mūsų gyvenimas šioje skylėje. Savo palėpėje, į kurią susikraustėme su Dethovenu, neįvedinėjome jokios tvarkos. Paprasčiausiai išnešėme ten susikaupusį šlamštą ir susinešėme savo daiktus, taip įsikurdami nubrizgusioje, tamsioje, voratinkliais ir dulkėmis apaugusioje patalpoje. Dethovenas sakė, kai tai – tiesiog įkūnyta materijoje jo filosofija. Jis apskritai buvo užsidaręs savo tamsiose vizijose ir tik susimąstymo akimirkomis ar prie vyno butelio nuo dūšios pasikalbėdavome. Su svetimais Dethovenas į tokias kalbas nesileisdavo, nes tai jam atrodė pernelyg intymu. Ir jis nusinešė savąjį pasaulį su savimi. Anapus. Per laidotuves buvo koktu klausytis visokių štampuotų banalių atsiliepimų apie Dethoveną – juk jo niekas taip nepažino, nes savimi jis buvo tik būdamas visiškai vienas. Visiškai jis atsiverdavo tik tuštiems baltiems lapams, kur gimdavo nauji pasauliai, nauji Ikso pagimdyti gyvenimai. Niekas negalėtų pasigirti, kad buvo kada nors su Dethovenu – jie visada būdavo tik šalia jo. Dethovenas kartą man prasitarė, kad “žmogus yra per daug netobulas, kad galėtų pasidalinti savimi su kitais, todėl jis priverstas kamuotis gūdžioje vienatvėje”…
Hipis: - ...buvau grįžęs pas tėvus ir stumdžiau dienas, laukdamas impulso vėl kur nors trenktis. Po eilinio barnio su gimdytojais pasiėmiau gitarą ir išėjau į savo gimtąsias vietas – į gatves. Sėdėjau prie kino teatro ir brūžinau šiaip sau melodijas. Karts nuo karto prieidavo koks diedukas ar labdaringai nusiteikęs žmogelis ir, galvodamas, kad daro didžiai garbingą darbą, įberdavo porą skatikų į skardinę. Man visada tas centų skimbčiojimas buvo lyg neišvengiama pornografija, tačiau aš iš to gyvenau. Į pavakarį pamačiau ateinant jaunuolį suveltais juodais plaukais su kažkokiomis trenktomis violetinėmis sruogomis. Man in black. Jis tylėdamas priėjo ir nieko nepasakęs prisėdo netoliese ant laiptų bei žvelgdamas kažkur į tolį klausėsi. Man baigus pasiūlė užsirūkyti ir pasakė, kad jis tik mėnuo kaip čia atsikraustęs. Dethovenas - paprastai prisistatė  ir pasiūlė atsigaivinti vynu. Jis atrodė šiek tieks ne toks, nors, antra vertus, mane kažkodėl visada supo ne tokie žmonės. žmogus visada ieško panašių į save. Vynas pamažu laužė visas tarpasmenines užtvaras ir mes dar tą patį vakarą, sėdėdami žolėje prie kažkokio namo - lavono, lyg seni pažįstami kalbėjomės. “kažkur esu skaitęs, - kalbėjo Dethovenas - kad pirmykščių baltų religijoje buvo manoma, kad  žmogus iš nebūties išmestas į tarpinę erdvę tarp tamsos ir šviesos, į prieblandą, tuščias ir bejėgis, kad susirastų savo esmę. Mes turime patys susikurti savo gyvenimą. Žinai, man atrodo, kad žmonės akli ir priima šią prieblandą kaip realybę, o tuštumą kaip pilnatvę ir gyvena saviapgaulėje” po to jis dar kalbėjo, jog iš viso to, kad žmogus alksta savęs ir gimsta meno kūriniai. – “Mano meno kūrinys – mano gyvenimas. Tapau jį savo minčių nuotrupomis, dėlioju kaip mozaiką iš to, kas mane supa. Pasakiau, kad menas yra dievo dovana žmogui ir kad mane šioje ašarų pakalnėje dar sulaiko galimybė groti, kurti niekad nepasikartojančias melodijas. –“Juk tai yra stebuklas, apšviečiantis mūsų sielas - iš nieko sukurti kažką” Dethovenas pažvelgė į mane savo apgirtusiu žvilgsniu, po to įbedė jį į raudonuojantį dangų ir niūriai pasakė: - “Žmogus nesugeba kurti.  Jis tik atkartoja gamtą daugybėje jos pavidalų.”...
Brolis: - ...tą vakarą Dethovenas grįžo vėlai. Draugelis jau buvo išėjęs, o aš tysojau savo gulte ir klausiausi Bauhaus` Jis buvo girtas. Prisėdo ant savo guolio ir pasakė, kad sutiko klasišką bičą, kažkokį hipį ir kad supažindins mane su juo - jis tipo groja gitara. Gūžtelėjau pečiais, o Dethovenas nenusirengęs nuvirto į savo gultą ir čia pat užmigo. Ryte mes, pažadinti tėvo, tylėdami patraukėme mokyklon. Rytais mes niekada nesikalbėdavome. Dethovenas niekada nemėgo ryto ir atsigaudavo tik dienai persiritus į antrąją savo pusę, kada prasidėdavo tikrasis mūsų gyvenimas. Mokykloje Dethovenas taip ir nesusirado draugų. Ir apskritai į mus ten žiūrėjo su kažkokiu menkai slepiamu priešiškumu. Atrodėm kaip supūliavusios piktžaizdės suvienodėjusioje terpėje. Dethovenas buvo nusidažęs plaukus violetinėmis sruogomis, o aš išsiskutęs irokėzką. Kai pasirėdėme mokykloje, jau per pačią pirmąją pertrauką gavome raitotis rankoves, o per antrąją su ištinusiom fiziomordijom jau stovėjom direktoriaus kabinete, kur jis plyšojo, kad nepakęs tokių išsidirbinėjimų savo mokykloje. Buvo beprasmiška bandyti ginčytis ir įrodinėti savo teises. Išėjome lauk su kvietimu tėvui apsilankyti mokykloje ir nukreipimu į kirpyklą, į kurią mes, aišku, nenuėjome ir po to visą savaitę nesirodėme mokykloje. Ši švelniai pasakius savivalė truko gal savaitę, kol tėvas, čiupęs mus už pakarpos, nenuvarė atgal. Bet savo išvaizdą mes atstovėjome. Iš principo...
Tėvas: - ...iš pat ryto nuėjau pas “diktatorių” direktorių, nes tą dieną pirmųjų pamokų neturėjau. Antra vertus, buvo įdomu žvilgtelti, kas užsiima mano vaikų perauklėjimu. Iš pradžių direktorius pradėjo apeliuoti į mano tėviškus jausmus ir patriotizmą, į atsakomybę prieš lietuvą, kokią mes jai ruošiame pamainą. Gūžtelėjęs pečiais atsakiau, kad mano vaikai patys turi galvas ant pečių. Antra vertus, kiekvienas laisvai mąstantis žmogus turi teisę išreikšti save o trečia, aš nesupratau dėl ko apskritai jis mane pas save pasikvietęs, jei visas Dethoveno ir Brolio prasižengimas buvo jų išsiskirianti išvaizda. Vienu žodžiu mes neradome bendros kalbos, o vaikams vakare pasakiau, kad tai yra paprasčiausia kova už būvį. Jei nori išlikti, turi būti kietakaktis ar bent toks atrodyti, antraip tave nurašys. Istorijoje apie tai galime rasti daugybę pavyzdžių…
Draugelis: - ...iš pat ankstaus ryto aš, Dethovenas ir Brolis, įsimetę skrandin pusryčių dozę išsiruošėme į Niekienomiestą, mat Brolis savo kanalais sužinojo, kad ten turi vykti šūdpankių tūsas. Aš savo tranto į kelionę nesiėmiau, kadangi jis pastaruoju metu darėsi vis kaprizingesnis, be to girtas galėjau ir neatlaikyti ratuotos kelionės. Išėję iš miesto susitranzavome seną sunkvežimį (šikarnos mašinos nestodamos prašvilpdavo pro mus kaip pro nieko nereiškiančius kelio ženklus) ir į Niekienomiestą keliavome “krovinių skyriuje”. Sugulėme ant grindų kad vėjas ne taip švilptų ir spoksojome į dangų, karts no karto ką surėkdami, kad pergalėtume motoro riaumojimą. Kai pagaliau atbildėjome į vietą jau buvom kone puolę į depresiją ir dar kiek, būtume iššokę lauk iš važiuojančio kledaro. Lyg pagiringi apžvelgėme aplink mus plytintį “naująjį pasaulį” ir vieningai nutarėme, kad artimiausias alubaris turėtų būti pati tikriausia atgaiva mūsų nustekentiems kūnams. Po to patraukėme į miesto centrą, kur penktą valandą Brolis turėjo susitikti su draugeliu, tačiau aiškiai atkakome per anksti. Netoliese pamatėme iškabą, kviečiančią užeiti į vietinių menininkų parodą. Dethovenas, kaip visada stengdamasis nelenkti tokių vietų, ir šį kartą nusitempė mus su Broliu. Tiesą pasakius aš ten net žvelgdamas per alkoholio prizmę nebūčiau įstengęs įžvelgti tuose paveiksluose jokios prasmės. Praradę bet kokią viltį papenėti savo sielas mes su Broliu stovėjome nuošalį prie išėjimo ir kvailai kikendami stebėjome Dethoveną, kuris atkaklus trypčiojo nuo vieno eksponato prie kito kol galiausiai, numojęs ranka, priėjo prie mūsų ir išvadino mus dvasios skurdžiais ir degradais.
- o tai gal tu gali apšviesti mus savo dvasios šviesa - leptelėjo Brolis, - ir ką gi tu įžvelgi šiose teplionėse?
- ooo, vaikeliai, šiuose paveiksluose nutapyta prasmė, - sarkastiškai šyptelėjo Dethovenas – o tų paveikslų daug, kadangi dailininkas pabandė šią prasmę nutapyti iš visų pusių, taip sakant įvairiais rakursais, - žinovo pompastišku tonu barbeno “meno išmanytojas”.
- eik tu šikt su savo tokia prasme - leptelėjo Brolis. Yra tik viena prasmė – kad jokios prasmės nėra. Paprasčiausiai viskas YRA.
- atsiprašau,-jau einant pro duris tarė Dethovenas, tačiau tas tavo Yra taip pat yra prasmė, ir tu nuo to niekur nepabėgsi, visa ko neigimo išpažintojau, nes visi esam be galo prasmingi. Mums tas prasmingumas tiesiog į kraują įaugęs, nes mūsų protas sudarytas iš žodžių, kurių kiekvienas turi savo prasmę. Įvardindami bet kokį daiktą ar reiškinį žodžiu mes jo prasmę perteikiame tam daiktui ir dėl to ne tik mes, kuriuos įvardijom žodžiu “žmogus”, bet ir viskas aplink taip pat yra prasminga… - čia aš atsijungiau. Apskritai broliukai dažnai taip pablevyzgodavo. Jie tai vadino žaidimu žodžiais (che, kurių kiekvienas turi prasmę)...
Brolis: - ...kaifavau nuo lengvumo, nuo užplūdusio laisvės pojūčio. Visada kaifuodavau nuo kelionių, kurios iš pažiūros atrodydavo betikslės. Bet jos tokios ir buvo. Keliavimas vardan keliavimo. Koncertas gi buvo tik pretekstas. Su savo draugeliu susitikau nuošaliame parkelyje šalia nedidelės bažnytėlės. Chebra jau forminosi koncertui. Keista, iš kur žmoguje tiek nesąmoningo noro savidestrukcijai (turiu omenį alkoholį ir narkotikus, o karus ir visą kitą marazmą šiuokart gal paliksiu nuošaly). Šis sindromas buvo apėmęs ir mane, ir Dethoveną, ir draugelį, galiausiai visą pasaulį. Kaip sakė Dethovenas - vardan ko mes turėtume atsisakyti šių suaugusiųjų žaidimų? Nes juk, grįžtant prie Dethoveno blevyzgų apie prasmę, bet koks gyvenimo vingis, kas savo ruožtu taip pat yra reiškinys, turi savo prasmę. Bet nenukrypkim nuo pagrindinio tos dienos įvykio. Mes trise įsijungėm į šurmuliuojančią draugiją ir sklandydami beprasmių pašnekesių atmosferoje laukėme išmušant tos valandos, vardan kurios čia visi ir susirinkome. Taip būna prieš visus koncertus. Chebros forminosi - tie kas turi, o turi beveik visi. O tie kas neturi eina pas tuos kas turi ir vis tiek girtuokliauja, tai yra tampa turinčiųjų chebros dalimi. Po to, atėjus laikui, visi būreliais iš visų pusių šturmuoja būsimojo įvykio vietą artėjant koncerto metui patraukėme į miesto pakraštį, kur kažkokiame padvale turėjo vykti koncertas. Mūsų trijulė išsisklaidė. Draugelis apie kažką ginčijosi su nusmurgusiu punku, Dethovenas  bazarino su kažkokia mergina. Aš gi maukiau alų ir nenukrypdamas žengiau į tikslą. Apskritai ten ėjau ne klausytis muzikos, ne su kuo nors susipažinti, kuom paprastai argumentuojami tokie poelgiai. Ėjau įsijausti, išgyventi ten tvyrosiančią atmosferą. Dethovenas tikėjosi to paties. Jis buvo nemėgėjas koncertuose baldielinti. Tyliai įsilindęs kur kamputyje ir gurkšnodamas alų ar vyną, užsimerkęs siurbdavo į save aplinką: muziką, triukšmą, viską. Kartais su juo atsijungę nuo visko pradėdavome laukinišką šėlsmą pamiršę save, savo praeitį, ateitį ir aplinkinius. Koncertas šiaip jau buvo pogrindinis, be jokios reklamos ir žinia apie jį sklido iš lūpų į lūpas. Galima sakyt, savai chebrai. Panašiai buvo ir per šį koncertą. Aš nuėjau bujoti (buvau įsitrynęs į vieną chebrą ir scenoje pavadavau nusmigusį bosistą). Retkarčiais pro šalį šmėkšteldavo Dethovenas, ieškodamas aukos pablevyzgoti (kartais jis ir taip darydavo). Draugelis su kažkokiais rokeriais maukė alų. Pasibaigus koncertui susiradau jį ir pasiūliau kartu trenktis su chebra pratęsti fiestos. Dethoveno, aišku, niekur neberadome. Susirado auką…
Mergina: - ...sutikau Dethoveną dar prieš koncertą parkelyje. Tradicinis apsikeitimas vardais, kad žinotume kaip vadintis ir pokalbiai prie alaus (visai kaip užkandžiai) belaukiant koncerto. Prieš pat koncertą pasimetėme minioje, bet neėmiau to į galvą (o kodėl būčiau turėjusi?). Pasiėmusi savo alaus atsargas nusitrenkiau į kampą ir ten jaukiai įsikūrusi stebėjau šliaužiojančius ir šėliojančius šešėlius. Kartais pati įsitraukdavau į visą tą pamišusį sūkurį vis sugrįždama į savo okupuotą kampą - atsipūsti ir pasirūpinti eiline išgaravusio alkoholio doze. Koncertui įpusėjus prie manęs atklydo Dethovenas. Tamsoje jį pažinau tik iš keistos šukuosenos ir, patraukusi į save už rankovės pasisodinau šalia ir pasiūliau išgerti alaus. Kurį laiką taip ir sėdėjome siurbčiodami alų ir šūkaliodami viens kitam į ausį frazes, minčių nuotrupas ar šiaip pastebėjimus, nes tokiame pragariškame triukšme normaliai susišnekėti buvo neįmanoma. Galop pasibaigė mano alaus atsargos, o ir Dethoveno buvo gerokai pasekusios, todėl nuskambėjo pasiūlymas eiti lauk iš čia, nes ir tas triukšmas galiausiai užkniso.
- apskritai tai man tokios tūsovkės patinka, - porino jis slenkant link kiaurą parą dirbančios gėrimų parduotuvės, tačiau daug labiau imponuoja padvalai, kuriuose tai vyksta ir juose tvyranti atmosfera.
- che, kaip alternatyva moderniajam interjerui, - pertraukiau jį. - Visus mus traukia tokios vietos, tačiau patys lindim jaukiuose ir moderniuose tėvų butuose. Mane užknistų, jei reiktų visą laiką leisti tokioje destruktyvioje patalpoje. Galiausiai tai man ir patinka dėl to, kad galiausiai užknisa ta nudailinta aplinka ir norisi ją pakeisti. Be to, tas pusrūsių interjeras slegia. Aplink ir taip pakankamai daug mėšlo, kad dar imčiau depresuoti nuo mane supančių sienų.
Dethovenas pasakojo kad turi klasišką tėvą, kuris jam su Broliu nenurodinėja kaip gyventi ir kokių vertybių pusėn turi lygiuotis, kad kuria savo aplinką patys ir kad jam patinka tai, kas ką jis daro ir kad ta niūri aplinka jį ne slegia, bet įkvepia ir panašiai. Taip bešnekant mes priėjome krautuvę ir užsipirkome vyno. Tada Dethovenas paklausė, ar yra čia kokios apleistos senos kapinės, mat jis kolekcionuoja įspūdžius iš tokių vietų. Žinojau vienerias netoliese, miesto pakrašty, už undustrinių kvartalų, todėl ten ir patraukėme. Jos stūksojo ant kalvelės, iškart už geležinkelio bėgių. Persiritę į kitą kalvos pusę, kad per daug neerzintų pradundančių traukinių bildesys, įsitaisėme ant nuvirtusių antkapių. Dethovenas užsirūkė, o aš paklausiau, kuo jį traukia tos kapinės ir negi mirtis tokia patraukli, kad jis ieško prieangio į jos karalystę?
- Išties tik tas gali pilniausiai džiaugtis gyvenimu, kas šalia savęs visuomet jaučia tvyrant mirtį. Apsuptas gyvenimo tu jį pamiršti, jis paskęsta begalybėje ir žmogus nebesuvokia gyvenąs. Mirtis neduoda užsimiršti. Tiesą sakant aš irgi truputį prisibijau susidurti su ja akis į akį. Man labiau patinka, kai ji tvyro kažkur šalia, aplink. Tik tada labiausiai myli gyvenimą ir šį pasaulį, kai žinai kad bet kuriuo momentu gali jo netekti, ir dėkoji likimo ironijai, kad gyveni...
Mane, tiesą pasakius, tiek kapinės, tiek ir mintys apie mirtį purto ir baugina, tačiau tą vakarą į tai per daug nekreipiau dėmesio. Dethovenas kažkaip sugebėjo nubaidyti visus slogučius ir mes sėdėjome išgrynintos ir nebepavojingos mirties draugijoje ir kalbėjomės apie sielas bei pomirtinį gyvenimą. Aš buvau nuo pat vaikystės užkrėsta krikščionybės virusu ir, bijodama mirtie bei nebūties, bent jau tikėjausi, kad nebūsiu išbrokuota ir nurašyta į nebūtį po mirties. Dethovenas gi svaičiojo apie kažkokius baltų protėvius ir jų tikėjimus, kad siela po mirties panyra į nebūtį, visa ko pradžią ir pabaigą, ir kad nėra jokio rojaus ir pragaro anei pomirtinio gyvenimo tokiu būdu, kaip mes jį linkę įsivaizduoti, ir kad visos religijos yra šūdo vertos ir puikus saviapgaulės pavyzdys...Ir apskritai - pareiškė jis, mirtis yra pilnas erotizmo aktas metafizinėje plotmėje, nes žmogaus siela mirtyje ejakuliuoja iš kūno bei - reziumavo viską Dethovenas, viskas kas vyksta aplink mus gamtoje, yra visuotinis ir niekad nesibaigiantis lytinis aktas. Ką dar mes kalbėjomės aš jau nebepamenu, alkoholis vis tik destruktyviai veikia mūsų atmintį. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad mes praktiškai įrodėme Dethoveno reziume tiesiog mirties akivaizdoje ant nuvirtusio didelio paminklinio akmens vaiduokliškoje mėnesienoje, prasiskverbusioje iki mūsų pro šimtamečių sveikai apdžiūvusių medžių šakas. Po to mes dar sėdėjome susiglaudę ir, naikindami vyno bei tabako likučius, laukėme salėtekio ir šildėmės prie nedidelio lauželio - “aukuro nebesantiesiems”. Galėjom nebijoti, kad būsim kieno užklupti, nes kapinės stūksojo negyvanamajame rajone ir čia niekas neužklysdavo. Tiesq sakant, aš ir pati ten buvau pirmą kartą. Auštant pamažu nyko mus visą naktį supęs mistiškumas ir, nenorėdami susigadinti mūsų smegenų ląstelėse įsirašiusių patirtų įspūdžių, palikome savo prieglaudą ir patraukėme atgal į gyvųjų pasaulį. Tai buvo pirmas ir paskutinis mūsų susitikimas, ir nors mes apsikeitėme telefono numeriais, ir po to karts nuo karto susiskambindavome, tačiau ilgainiui šie skambučiai retėjo. Galiausiai mano tėvai persikraustė į kitą butą iš paskos nusitemdami ir mane. Per kraustymąsi pamečiau Dethoveno koordinates ir mūsų pažintis galutinai nutrūko. Nors dabar galvoju, kad nei aš, nei Dethovenas ir nerodėme jokių pastangų, kad dar kartą susitikti ir pratęsti, ką pradėję...
Hipis: - ...sėdėjau ant akmens po senu didžiuliu klevu savo pamėgtoj vietoj. Saulė jau slėpėsi už medžių viršūnių, o aš grojau jai liūdną palydėtuvių bliuzą. Begrojant prie manęs tyliai priėjo Dethovenas ir prisėdo šalia. Jis žinojo, kur aš dažniausiai būnu ir, jei kildavo noras pasišnekučiuoti ar turėdavo kokių problemų, beveik visad mane susirasdavo. Tą kart jis buvo visas užtinęs (patinimas sveikas, koks jis begali būti pakirdus iš miegų), susivėlęs, rūbai susiglamžę ir purvini. Pagavęs mano skenuojantį žvilgsnį jis pasakė, kad buvo koncerte Niekienomieste ir parsitrenkė tik per priešpiet ir, kad nemiegojęs visą naktį kelias valandas nusnūdo netoli šios vietos saulės atokaitoje ir kad jį pažadinęs manasis bliuzas. Paklausiau, apie ką jis nori su manimi pasikalbėti.
- apie moteris, paprastai atsakė Dethovenas.
- nedauk ką aš galiu tau apie jas paporint, - pasakiau. Manęs moterys jau nebemyli, anksčiau dar nemylėjo. Kai tu bent kartą į metus važiuoji pailsėti psichuškėn ir niekad nenusėdi vienoj vietoj, ir kišenėse švilpauja skersvėjai, sunku ką įtikinti, kad esi vertas kažkieno meilės. Klausyk, gal sulakstytum vyno? Bliuzas, vynas ir moterys, kurios iš esmės yra laumės, tarpusavy labai gražiai deri, tada ir pablevyzgosim. Dethovenas išvertė savo kišenes, aš pridėjau kiek trūko ir po dvidešimties minučių jau gurkšnojome spiritizuotą dievo kraują bei gimdėme dialogą...
Draugelis: - ...vakarop mas mane atsibeldė nenuoramos broliukai. Aš tuo metu kaip tik baigiau krapštytis prie savo senojo em`kos. Jie paklausė, ar aš nenorįs eiti į videosalę, sakė rodysią kažkokį Kapolos “Paukštuką”. Nebuvau mėgėjas tų filosofinių pakraipų filmų, nuo kurių abu, o ypač Dethovenas, kreizėjo, tačiau man patiko jų draugija ir, kadangi neturėjau per daugiausiai ką veikti, sutikau. Dethovenas visą seansą lyg užhipnotizuotas spoksojo į ekraną ir nepratarė nė žodžio, tuo tarpu mes se Broliu persimesdavome kokiu bajeriu. Po filmo, išėjus iš salės, Dethovenas pasakė, kad pasivys mus, o pats strimgalviais nulėkė į netoliese augusius krūmus. Mes su Broliu kvailiodami patraukėme link namų. Dethovenas mūsų taip ir nepasivijo. Jis mėgo tokius siurprizus - trumpalaikius dingimus be žinios...
Coliukė: - ...nežinau kodėl, bet mane tas filmas labai sugraudino ir aš išėjau laukan pilnomis ašarų akimis. Klestelėjusi ant suoliuko užsirūkiau, pasiruošusi mintyse dar kartą permesti jau matytą filmą. Staiga man iš už nugaros priėjo vaikinas ir pasakė:
- visi nesuprastieji kažkodėl renkasi juodą spalvą. Aš tada iš tikro dėvėjau juodą megstinį ir platų juodą sijoną. Nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų ir atkreipiau dėmesį į jo plaukus - juodi, trumpi ir su ilgomis violetinėmis sruogomis, chaotiškai išsidraikiusiomis po visą galvą. “Взрыв макаронной фабрики” - pagalvojau. Jis taip pat dėvėjo juodai, o jo batų galai buvo aptaškyti ir tai mane prajuokino bei išjudino iš po filmo apėmusio sentimentalaus liūdesio.
- fanatas? - paklausiau žvilgsniu parodydama į videosalę, nes man jis su savo šukuosena tikrai atrodė panašus į kažkokį egzotišką paukštį.
- Nea, aš “Nemiręs”, - dar trenkčiau atsakė ir mes, išsiaiškinę jo tikrąjį vardą, persimetėme pora frazių apie ką tik matytą filmą. Po to Dethovenas pasiūlė parlydėti mane namo ir pakeliui atlikti “susipažinimo ritualą”. Mes ėjome neskubėdami, apsupti tirštėjančių vakaro sutemų. Lyg du tamsūs šešėliai slinkome blausiai apšviestomis gatvelėmis ir tyliai šnekučiavomės, pasakojome kiekvienas savo biografijas “trumpai”. Man jis patiko. Atrodė labai romus ir...na, kažkoks keistas, ne toks kaip kiti vaikinai, kuriuos čia pažinojau - mįslingas ir vaikiškai naivus. Jis net nelindo bučiuotis mums atsisveikinant. Paprasčiausiai, palydėjęs mane, dingo tamsoje taip pat paslaptingai, kaip ir atsirado, tarytum iš niekur, tik jo kišenėje liko mano telefono numeris. “Juoda spalva šaukiasi šilumos ir kito artumos - nes tai tamsos balsas...” - pasakė jis nueidamas ir mirktelėjo. Aš dar kiek laiko pastovėjau prie vartelių, nulydėdama jį akimis. Man tą vakarą atrodė (kaip, beje, ir daugelį kitų), kad jo mintys klaidžioja kažkur toli, kitame laike ir kitoje erdvėje, ir kad su tavimi yra tik jo balsas...
Brolis: - ...Draugelis galiausiai nuėjo namo, o aš su tėvu valgėme vėlyvą vakarienę ir kalbėjomės apie žmonijos karų istoriją. Tėvo galva buvo pramušta istorija ir jis galėjo valandų valandas apie tai diskutuoti. Po vakarienės išgirdau, kaip Dethovenas lipa viršun senais girgždančiais laiptais, o po to kad paleis visu garsu mano neišklausytą iki galo juostą ir kad pradės trypti mums virš galvų. Tėvas pažvelgė į mane klausiamai, o aš truktelėjau pečiais ir nuėjau apraminti savo pamišusio brolio. Kai išjungiau muziką, jis šypsodamasis nugriuvo ant savo sujaukto gulto ir prisidegė cigaretę.
- mano brolis išvyko į karą, ir ten, pametė galvą? - leptelėjau nei iš šio, nei iš to.
- ne, vyruti, dievas man šį vakarą atsiuntė karvelį, - atsakė į mano retorinį klausimą Dethovenas ir susimąstęs įbedė žvilgsnį į lubas. Aš užgesinau šviesą ir taip pat įsitaisiau savo guolyje, kad iškvosti iš brolio jo paslaptingo “pamišimo” priežastis...
Draugelis: - ... Dethovenas ir Brolis nuolat būdavo prikimšti trenkčiausių idėjų, kaip paįvairinti niūrų provincijos gyvenimą. Pamenu, po “Paukštuko”, jie ant upės kranto buvo įsikraustę į medį, kur mėgdavo gerti alų ar šeip pasvajoti. Brolis garaže turėjo įsirengęs tipo patalpą repeticijoms, kur brūžindavo savo pankūchą tuo šiurpindamas kaimynus. Aš padėjau Broliui iškuopti garažą ir dalyvavau šio neoficialaus postpunk klubo gimime. Dažniausiai grodavome dviese, kartais prisijungdavo Dethovenas ar užklysdavo keletas šeip pažįstamų neformalų, tačiau grupė mes niekada nebuvome dėl stilių nesutapimo.
...Pamenu, buvo penktadienis, trylikta diena ir nakčia žadėjo būti pilnatis. Būtų buvęs eilinis niekuo iš kitų neišsiskiriantis vakaras, jei ne vaizduotės šėlsmas ir jei vakare pas mane nebūtų atsibeldę Dethovenas su Broliu ir nebūtų išsitempę iš namų. Brolis su savimi turėjo gitarą, buvo pasipuošęs iš kažkur ištrauktais velionio senelio, kaip pats sakė, švarku ir marškiniais. Išėjome apie dešimtą valandą vakaro. Mus eilinį sykįapšaukė valkatomis ir visuomenės padugnėmis nenuorama Kaimynas. Patraukėme į vienintelę miestelyje visą parą veikinčią parduotuvę apsirūpinti svaigalais ir dešrelėmis, o po to nusibeldėme į senas ir apleistas provoslaviškas kapines...
Brolis: - ...šiaušti nakčia į kapines buvo Dethoveno idėja, mat jis žvilgtelėjo į kalendorių ir aptiko, kad tą vakarą bus Valpurgijos naktis.
- Tokios naktys bet kada nesimėto, - pareiškė Dethovenas, todėl jas būtina įamžinti bent jau atmintyje. Aš, kaip nesergantis prietarais ir liguistomis vaiduoklių baimėmis, būdamas iki kaulų čiulpų realistas, sutikau. Prie kapinių vartų (ar tiksliau tos vietos, kur kažkada buvo vartai) buvome likus gal valandai iki vidurnakčio. Atseit nubaidyti paklydusias sielas ir piktąsias jėgas rituališkai padarėme po gurkšnį nešventinto raudonojo vermuto ir tada jau drąsiai žengėme ieškoti sau prieglaudos - tiesa, ne paskutinės. Aplink kapines nedegė joks žibintas ir viskas aplink skendo tamsoje. Lyg iš požemių į dangų kilo ir savo vainikais jį raizgė seni šimtamečiai medžiai. Dethovenas su savimi turėjo pasiėmęs žvakių ir einant tarp senų kapų kur ne kur kyšteldavo kokią apžėlusion  ir visų apleiston kapavietėn. Uždegta žvakė nušviesdavo aplink pamėkliškai krūpčiojančia šviesa sutrūnijusias tvoreles, akmeninius samanom apaugusius antkapius bei suklypusius kryžius. Pro medžių vainikus žemyn brovėsi blyški mėnulio pilnatis. Tikriausiai iš šono turėjome antrodyti pakankamai klaikiai - trys deformuoti šešėliai lyg sielų vagys slenkantys tarp asimetriškai išmėtytų kapaviečių.
- Chodit mertvečiok, po myrū, iščet mertvečiok mertveej seebia..., užniūniavo Dethovenas , sėsdamasis po senu klevu ir uždegdamas žvakę bei pakišdamas ją sau po smakru. Kraupiai žavus šešėlių žaismas išdarkė jo veidą. Mes susėdome ratu ir ramiai šnekučiuodamiesi gurkšnojome vyną. Dethovenas pasakė, kad po anos pamišėliškos nakties Niekienomiesto kapinėse jis parašė keletą eilių ir jas čia pat paskaitė:
Padarykim lietų šį vakarą
Virš apleistų savižudžių kapų
Sėdint ant nuversto antkapio
Su geriausiu mirusiu draugu.
Bet gimdomi nuoširdūs norai
Išskysta mus skiriančioj bedugnėj
Kurios kūrėja - mirtis.
Tad tegul kalba ašaros
Maldaudamos mirusio dievo lietaus
Virš apleistų savižudžių kapų...
...ir gal kada čia sužaliuos
Gležnutė dygliuota gėlė.
Ta pačia proga, kad jau pradėjom poezijos vakarėlį, prisiminiau savo naująją dainą, kurią parašėm kartu su draugeliu ir ten pat tyliai ją sugrojau bei dar tyliau sudainavau:
Saugokis vėjo benamio
Jis savo purslais
Tau veidą aptaškys
Ir sutryps tavo klyksmą
Saugokis vėjo benamio
Net jei tai būtų
Paguodos viltis kupina
Jis tavo klyksmą sutryps
Ir veidą aptaškys
Saugokis vėjo benamio...
Sėdėjome tylūs ir susimąstę besiklausydami tylos ir vėjo stūgavimo. Buvo apėmusi kažkokia keista ilgesinga nuotaika - nesinorėjo nei kvailioti, nei šėlti, o tik paprasčiausiai sėdėti ir gurkšnojant vyną prisijaukinti tamsą. Nežinau, kodėl Dethoveną taip traukė tamsa, mirtis ir kiti panašūs dalykėliai. Jis nebuvo depresyvus maniakas, nebuvo liguistas melancholikas nei, tuo labiau, savižudis: nei hesiškas, nei rudokiškas nei dar kažkoks. Joks. Dethovenas mylėjo gyventi, tik savaip. Net kai būdavo įpuolęs rudeninėn depresūchon, nei karto nėra bandęs ar užsiminęs apie tai, jog galėtų nusižudyti.
- mano valia - , tą naktį po senu klevu kalbėjo Dethovenas, nėra valia atimti iš savęs gyvybės dovaną. Antra vertus, žmogus turi išnešioti savo sielą. Mirtis šiuo atveju yra sielos gimtis, suteikianti jai kūną ir atskirą gyvenimą (ir aišku ne tokį tradiciniame jo supratime). Nužudydamas save tu nužudai ir savy nešiojamą bei brandinamą kitokio lygmens gyvybę. Tai lyg abortas.
- tačiau tu negali to žinoti, - paprieštaravo Draugelis. Tai tik tavo hipotezės, spėlionės ir sapalionės. Kaip sakė per X - failus, tiesa slypi kažkur. O iki ten mūsų rankos per trumpos. Kodėl tad nebaigus savęs apgaudinėti ir paprasčiausiai gyventi?
- o kas tai yra gyventi?!, - jau pradėjo karščiuotis Dethovenas. Aš paprasčiausiai netikiu, kad gamta, būdama tokia tobula ir sukurdama tokį harmoningą pasaulį padarytų apmaudžią klaidą ir kad už šio mūsų dienos pasaulio žiojėtų praraja. Gamta nemėgsta palikti tuštumos. Juk net ir mirdama būtybė niekur nedingsta be pėdsakų, o pereina į kitas gyvybės formas. Kodėl tad turėtų dingti siela?
- che, nieko sau gyvybės forma - terpė kirmėlėms ir visokiam kitokiam brudui, - pasišlykštėjau aš. Ir apskritai, chebra, užknisot jūs abu su savo demagogijom, noriu išgerti nes matau Dethovenas jau užstabdė...
Pradėjus brėkšti mes jau buvome gerokai apgirtę ir susėdę ratu aplink klevą, užsimerkę ir siūbuodami į šalis baubėme gotiškas melodijas - bent jau Dethovenui jos tokios atrodė. O viskas baigėsi adrenalino antplūdžiu kai netikėtai už mūsų nugarų iš tamsos išniro pagiringas kažkokios netoliese esančios įmonės sargas ir keikdamasis jau taikėsi užtvoti mums per kupras su atsineštu pagaliu, tačiau mes spėjome sugriebę vyno likučius išnešti kudašių. Žvengdami skuodėme pro kapus ir tik už kapinių tvoros alsuodami stabtelėjome.
- tikra pornografija, - uždusęs išstenėjo Dethovenas. Taip galima ir impotentu patapti...
Praeivis: - ...buvo ankstyvus šeštadienio rytas ir aš, pakirdęs su pirmaisiais gaidžiais, išsiruošiau į didyjį savaitgalio turgų - kai ko nusipirkti, save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Vienu žodžiu pasižmonėti. Eidamas per skverą ant suoliuko pamačiau tris neaiškios išvaizdos jaunuolius. Pirmasis - stambokas,įsilindęs į odinį apdarą, ilgaplaukis, man praeinant pro šalį sėdėjo užsivertęs vyno butelį. Prie tokių buvau jau pratęs, ne kartą buvau matęs per televiziją, o ir mūsų miestelyje pasitaikydavo tokių subobėjusių vyriškių. Bet kiti du buvo lyg iš siaubo filmo: tas žemesnis buvo išsiskutęs galvą, su žalia skiautere, apsrengęs kažkokį seną apdriskusį švarką, kareiviškais batais, pilnomis ausimis auskarų; antras - liesas, aukštas ir visas juodas, o ant galvos puikavosi kažkoks raizgytas violetinis lizdas. Visi trys buvo girtutėliai ir kažką tarpusavyje blevyzgojo. Tiesą sakant pamaniau, kad reikėtų iškviesti policiją ir kad tokiems veltėdžiams būtų gerai įkrėsti į šiknas, jei jau tėvams nusispjauti į savo atžalas, o jiems atrodo šiuo atveju tikrai nusispjauti. Tylomis atsidusau ir prasliūkinau pro šalį susigūžęs, kad neužkabintų, o tai iš tokių chuliganų visko gali tikėtis. Negi dėl to mes kovojome dėl Lietuvos laisvės, kad tokie valkatos galėtų visai nesisarmatydami darkytis. Negi tokiems kaip šie paliksim savo Lietuvėlę? Na ir laikai atėjo...o kai turguje sutikęs pažįstamą moterėlę, prekiaujančią naminiais krienais, pasidalijau savo mintimis, ji pasakė, kad tai greičiausiai buvo istorijos mokytojo vaikai, ir kad jis yra alkoholikas, o šie vagys ir galvažudžiai, mat ji pati mačiusi kaip jie paryčiais pro jos namus slinko. Kokie tėvai, tokie ir vaikai...
Coliukė: - ...mes su Dethovenu laikui bėgant tapome tiesiog neperskiriami. Tai lyg sunkiasvorio traukinio sąstato kelionė - viskas vyko labai iš lėto: pažintis, draugystė, pamažu įgaunant pagreitį ir didinant greitį, kol prieš pabaigą mes jau lėkėme ganėtinai įsikarščiavę, apsvaigę nuo greičio ir švilpiančio vėjo ausyse. Ne, mes neprisiekinėjome viens kitam meilėje. Aš pati nebuvau sentimentali ir provinciškai romantiška panelė, kurios miršta nuo to žodžio, po kuriuo dažniausiai nieko daugiau ir neslypi. Be to, tai buvo gal vienintelis nesąmoningas, tačiau savanoriškas ir abipusis “tabu”, sklandęs tarp mūsų. Dethovenas nebuvo tos srities specialistas, aš taipogi. Manau, net jei ir būčiau jį spyrusi, jis nebūtų galėjęs pasiteisinti. Jis apskritai daug ko negalėjo tinkamai paaiškinti. Vos jam išaiškinus savo mintį ir kai jau pradėdavai suprasti, ką jis nori pasakyti, įjungdavo savo magiškąjį “antra vertus” ir ratas užsisukdavo. Jam rūpėdavo kiekvieną dalyką ištyrinėti iš visų pusių. Dažnai Dethoveno pamąstymai ir idėjos bei hipotezės apie vieną ir tą patį dalyką skirdavosi nuo anksčiau išsakytos. Jis buvo Kelyje...
Vieną vakarą Dethovenas atsibeldė pas mane. Mes įsikraustėme į tėvo dirbtuves ir tarp nebaigtų tapyti paveikslų jis pasiūlė apmąstyti kėdę. Atrodė, nėra ko čia šnekėti, kėdė yra kėdė, bet mes prasėdėjome veik visą naktį ir kalbėjomės vien apie jas. Būdavo, dažnai taip prasėdėdavome kiauras naktis šnekučiuodamiesi ir svarstydami būties ir nebūties paslaptis, kol galiausiai užmigdavome viens kito glėbyje - laimingi, tačiau nė žingsnio nepriartėję iki galutinio atsakymo. Galų gale mes priėjome išvados, kad galbūt atsakymo žodžiuose išvis nėra. Jis glūdi kažkur kitur, gal pačioje būtyje ir ją įsisamoninti galime tik susitapatindami su ja...
Brolis: - ... nori, kad praskleisčiau Dethoveno pažiūras dengiančią paslapties skraistę? Mes ne kartž esame diskutavę apie jaunimo subkultūrų filosofijas. Jis neigė egzistuojant bent kokią metalistišką filosofiją, dėjo į šuns dienas manają punkiškąjąnors ir pats išaugo jų triusikėliuose.Visai neseniai radau jo užrašus pačiam sau ir kad kartais neiškraipyčiau žodžių prasmės geriau pacituosiu jį :
- Dethovenas: - ... Kokia gotų filosofijos esmė ? Vidujis sugyvenimas su Dievu – Gamta puoselėjant savo sielos kūrybinį pradą mirties akivaizdoje. Nes visas mūsų gyvenimas yra nepaliaujama mirtis. Mūsų mirtis prasideda vos mums užgimus. Tačiau mumyse tvyro keista ir nepaaiškinama mirties baimė siejant pastarąją su netektimis ir nežinomybe. Atsisakydami mirties kasdieniame pasaulyje mes prarandame gyvenimą. Atsisakydami mirties ir paskelbdami ji kultūriniu – socialiniu tabu mes prarandame tikrąjį gyvenimo džiaugsmą ir ryšį su gamta. Žmonės to nesupranta, nes painioja gyvenimą su būtimi. Gyvenimas (kaip procesas)  - tai mirtis. Būtis – tai amžinybė. Atsisakydami mirties mes uždarome sau prieš nosį duris į būtį. Manoji gotika – kūrybinis individualizmas visos šios filosofinės mėsmalės terpėje. O visa kita – muzika, literatūra, dailė – tai tik gotikos apraiškos, tik būdas išreikšti ją, nors tai dažnai klaidingai traktuojama kaipo pati gotika. Klausaisi gotikinio roko – reiškia esi gotas. Nesąmonė. Be tam tikro vidujo nusistatymo tu esi tik gotikinio roko klausytojas, gotikinio stiliaus aprėdų dėvėtojas, etiketės nešiotojas. Tikrosios kūrybos, kaip ir manosios gotiškosios, neįmanoma pačiupinėti. Ji bręsta, kristalizuojasi ir įgauna pavidalą (ne materialujį) tik mūsų sielos gelmėse. Klausydamas muzikos, skaitydamas ar čiupinėdamas savo žvilgsnio čiuptuvais dailės kūrinius tu tik slysti Kūrybos paviršiumi. Reikia ne klausyti, skaityti ar čiupinėti – reikia išgyventi kiekvieną muzikos natą, kiekvieną parašytą žodį (ir tik vertą skaitymo), kiekvieną potėpį – tik tada tu gali pasinerti į kūrybos esmės sūkurius. Tačiau šis išgyvenimas įmanomas tik susigyvenus su pačia gamta, kuri yra pirmapradės kūrybos šaltinis. Tokia tad yra manoji gotika....
Coliukė - ...Dethovenas kartais ateidavo pas mane su Broliu. Pasitaikydavo, kad ir šviežiai patinusiais paakiais ir praskeltomis lūpomis. Tada aš žaisdavau medicinos seserį - visai kaip vaikystėje...pas mus žmonės nemėgsta kitokių nei jie, o jei tokių atsirasdavo, jie būdavo stumiami už borto. Į tokią mažą Dethoveno, Brolio ir Draugelio atstumtūjų bendriją ir aš įsiliejau. Bet apskritai tai mes nei vienas nesijautėme atstumti. Gyvenome savus gyvenimus, atstovaudami “pasirinktą” pasaulio kraštą: šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Dethovenas buvo vakarinis. Bent toks jis atrodė man. Pasibaigus mokslo metams Dethovenas ištisas dienas leido bibliotekos skaitykloje ir rijo viską, ką rado apie pagonybę ir ikikrikščioniškąsias kultūras, kurių poveikis užėmė tikrai nepaskutinę vietą besiformuojančiam tokiam keistam (bent jau mūsų akimis) jo pasaulėvaizdžiui. Jis aiškino, kad krikščioniškoji bažnyčia bent jau viduramžiais vykdė baisų dvasinį genocidą, apie kurį vengiama kalbėti. Krikščioniškieji šventikai atėmė iš mūsų baltiškų sielų tai, kas mums buvo brangiausia - besąlygišką sugyvenimą su gamta. “Dvasininkai” ir šeip fanatikai jau du tūkstančius metų ieško atsakymų knygose, kurios iš esmės yra tik nuorodos, išreikštos per simbolius, pamiršdami aplinką, kurioje gyvena. O atsakymo, pasak Dethoveno, reikia ieškoti būtent pačiame pasaulyje, o ne priplėkusiose knygose... Tą patį jis teigė ir apie civilizacijos indėlį į žmogaus dvasinį evoliucionavimą. Gamta šimtmečius buvo tendencingai raunama iš mūsų širdžių. Užsisėdęs ant pagoniškojo arkliuko, Dethovenas prikalbino mane išpaišyti jo palėpės sienas, lubas, grindis įvairiausiais pagoniškais simboliais (ritualams,chi, chi). Mes, prisikrovę iš tėvo nukniauktų dažų, patraukėme pas jį. Mūsų jau laukė užsidegs šia idėja Brolis, tačiau aš juos atšaldžiau ir priverčiau išgramdyti nuo dulkių ir voratinklių visus užkaborius. Jie, nors ir labai nenoromis, kuopėsi, net malonu buvo žiūrėti. Dethovenas sakė, kad jam reikės kuopos vorų, idant jų palėpė įgautų buvusį jaukumą. Baigus tvarkytis atėjo Draugelis ir jie kartu su Broliu išsinešdino į garažą kultūrinei veiklai, nuo kurios ilgainiui įsiskauda galvą, palikdami mus su Dethovenu kūrybinius vargus vargti. Galiausiai tą vakarą viskas baigėsi tuo, kad mes pradėjome teplioti dažais viens kitą kol galiausiai mūs kūnai pirmą kart susipynė aistringon margaspalvėn maišalynėn...
Hipis: - ...Buvo ruduo. Toks, koks jis ir turi būti: šaltas, drėgnas, velnioniškai spalvingas. Rudenį gamta nusirenginėja. Pasitaiko, kad ir žmonės. Kai prisimenu tą rudenišką vakarą, pagalvoju, kad žmogaus laimė tiesiogiai proporcinga plaukų ilgiui. Pažvelk į mane. Štai, sėdžiu ant akmens, gitara užanty, plaukai permirkę ir lyg sustingusios vandens čiurkšlės krenta ant pečių, tačiau mano sieloje ramu ir giedra, ir akyse nešmėžuoja nerimo šešėlis. Kartais toks būdavo ir Dethovenas. Ypač, kai žvelgdavome į vakarėjantį dangų, šešėliuosna besislepiančius medžius, kai paprasčiausiai sėdėdavome ir nieko nešnekėdavome ir tarp mūsų nekybojo jokie būties ir nebūties klausimai... Tą vakarą klaikiai lijo. Sėdėjau vaikų darželio pavėsinėje ir atskirtas nuo pasaulio aklina vandens siena grojau lietaus bliuzą. Mušamųjų partiją atliko desperatiškai tykštantys į pavėsinės stogą lašai, o vokalas buvo mano drėgnos mintys. Staiga “užuolaidos” prasivėrė ir pavėsinėn įlindo dvi plikos galvos, iš kurių į mane žvelgė keturios didelės akys. Vos pažinau savo sielos draugą Dethoveną ir jo gyvenimo palydovę Coliukę. Paskui galvas prasibrovę du juodi ir kiaurai permerkti kūnai klestelėjo šalia manęs ant suoliuko. Negalėjau atsistebėti tokia niūria jų permaina, o labiausiai pritrenkė jų veidų išraiška - juose bolavo nyki pilkuma, o akys buvo skaudžios iki juodumos. Kurį laiką sėdėjome nekalbėdami. Aš vis grojau savo bliuzą.
- lietaus niekada nebūna per daug, - pagaliau išniūniavo į taktą Dethovenas, išsitraukdamas iš užančio “rašaliuko”. Pagavęs mano klausiamą žvilgsnį, pridūrė - tik drėgna, rudeninė, egzistencialistinė depresija. Taip pasitaiko.
Po to vėl ilgai nesišnekėjome, tik tylomis siuntėme butelį ratu. O ir nebuvo apie ką kalbėtis. Tokia būsena, į kurią buvo įpuolę Dethovenas su Coliuke, buvo perdėm asmeniška ir niekad, šiukštu, niekad nebandykite lįsti prie tokių žmonių. Tai yra tas pats, kas daužyti galva į sieną. O jie pažiūrės į tave nereginčiu žvilgsniu ir nueis. Prie tokių žmonių reikia būti šalia, o ne su jais. Tai viskas, kuom tu gali padėti. Ir jokių beprasmių žodžių...
Coliukė: - ...rūkėme. Dethovenas buvo užsileidęs kažkokią niūrią bandą. Lauke lijo. Ant sienų, lyg perdžiūvę skalbiniai, “kabojo” mūsų gimdyti keisti ženklai. Sėdėjome susiglaudę ant Dethoveno gulto lyg du susirietę deformuoti kamuoliukai. Visa savo esybe jaučiau, kaip palubėje tvenkėsi tuštuma, kaip ji tirštėja ir plonomis srovelėmis plūsta į mus. Mačiau, kad ir Dethovenas jaučia tą patį. Jis sau panosėje tyliai deklamavo: ...
varpininko akyse sumaištis
lyg pavasario beprasmė naktis
pakilusi iš nevilties į naują dieną
vėl pasibaigsiančią naktim...
Tą vakarą aš jį praminiau Juoduoju karaliumi - Varnu. Man jis taip labai buvo panašus į šį mistišką paukštį su savo beformiais juodais rūbais, su savo susitaršiusia paukštiška šukuosena ir skvarbiu, mįslingu žvilgsniu. Rodės, sukarks, suplazdės sparnais ir išlėks pro adarą langą į savo stichiją - naktinį rudens lietų...
- noriu apsivalyti rudeniui, - netikėtai pratarė Dethovenas. Medžiai meta lapus, žvėrys keičia kailį, krikščionys nusimeta savo varganų nuodėmių naštą. Ką galim nusimesti mes, paprasti mirtingieji? Kuom galim išreikšti savo apsivalymo šventę?
Dethovenas pakilęs nuėjo į kampą ir, truputį pasirausęs, atsinešė prie lovos rankinę plaukapjovę ir paprašė nuskusti jį plikai. Jis nei kiek nenustebo, kai aš pasakiau kad ir pati apie tai buvau pagalvojusi ir kad jam teks tokiu pat būdu apdoroti ir mane. Plaukai nuo mūsų užterštų tuštuma galvų krito tiesiai ant medinių grindų. Girdėjosi tik lietaus šniokštimas ir plaukapjovės krebždesys. Plaukai krito prieblandoje, žvakių šviesoje smilkstant smilkalams. Ir plaaukai krito atnešdami nežinia kokį rytojų. Ir susimaišė mūsų plaukai žemės dulkėse kaip ir mūsų pačių gyvenimai...Pabaigęs egzekuciją Dethovenas visus plaukus susėmė į dubenį ir padegė juos. Stovėjome nuleidę savo nuogas galvas ir susimąstę žvelgėme į liepsnose žaibiškai nykstančius plaukus. Po to Dethovenas priėjo prie manęs, stipriai apsikabino ir mes velnioniškai ilgai bučiavomės. Mūsų sielos skverbėsi iš kiekvienos kūno poros ir jungėsi tarpusavyje. Dabar net negaliu prisiminti, kaip atsidūrėme ant grindų ir kaip susiliejome. Manau, kad būtent tą vakarą, už lango griaudint ir blykčiojant žaibams, Dethovenas pradėjo manyje gyvybę. Po to mes išėjome į kiemą: į lietaus, vėjų ir tamsos stichiją, kuri maišė žemę su dangumi. Aplink vyravo viską neigiantis chaosas. Kaip ir mūsų sielose tą naktį. Susikibę už rankų ir nešini savo praeitų dienų pelenais, patraukėme prie upės, kur ant skardžio buvo įrengta apžvalgos aikštelė. Ten Dethovenas paleido atsineštus pelenus pavėjui, jei taip galima išsireikšti, nes rodėsi, kad pučia iš visų pusių vienu metu. Pelenai pasklido ir beregint ištirpo lietuje. Išnyko, ir tik keletą akimirkų ant mūsų odos dar laikėsi keletas kruopelių. Tačiau ir šias netrukus nuplovė atrodo niekad nesibaigsiantis lietus...
Brolis: - ... Dethovenas mėgdavo nulydėti žvilgsniu kartkartėmis miesto gatvėmis praslenkančias laidotuvių procesijas. “Gera diena mirti...” - pasakydavo ironiškai šyptelėdamas. Dėl jo tokio įpročio man pradėjo formuotis įspūdis, kad mūsų miesteliūkšty per daug priviso keliaujančių myriop. Tuo labiau, kad vieną tokią “gerą” dieną pasimirė mūsų bjaurusis dorovės sergėtojas kaimynas. Nieko tragiško. Morire e basta. Tačiau kai į jo (lyrinis nukrypimas - ar į lavoną reikia kreiptis asmeniu, ar kaip į daiktą?) kiemą pradėjo rinktis seneliukės giedotojos išklerusiais balsais ir vietinis dūdų orkestrėlis, mes su Dethovenu nešėme muilą iš namų, idant ši pseudomuzikinė pornografija kėlė tikrai destruktyvias nuotaikas mūsų makaulėse. Net ir numirti žmogui tyloje ir ramybėje neduoda. Tada Dethovenas pareiškė, kad jei tokie patys spektakliai vyks per jo laidotuves, jo lavonas pradės vartytis grabe. Jis norėjo būti sudegintas ir iš naujo atgimti ugnyje...
Coliukė: - ...o vieną dieną...klaikią rudens dieną...pliaupiant kiaurai merkiančiam lietui, paskanintam žaibų ir griaustinių kononadų...miestui skendint tirštoje prieblandoje...jis išėjo...į savo stichiją...

...kiekvienam duota sava mirtis, ir jis turi pasitikti ją vienas. Ir niekas negali jam padėti...nes tai - vartai į amžinybę...
2003-10-01 11:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 21 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-16 20:29
Edie S
pradėjus skaityti šį kūrinį,jau žinojau kas su manim darysis,kai jį baigsiu.Pasirodo atspėjau [gal jaučiau]. Begalinių minčių srautas---neapsakoma.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-16 15:01
Dunkelheit
zhmones linke i susinaikinima. mirties pamirshti neimanoma. kiekwienas yra wienas, net kai buna kartu su kitais. taigi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-16 13:08
Sechmet
Skaičiau šitą kūrinį dar Nevilties Dinastijos laikais :] Labai patiko. Widdi, manau, turi talentą...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-15 21:00
Mintis
oi :D daug...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-06 00:53
katalike
oho.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-17 02:30
tesa
geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-16 01:00
Romanticas
Pamenu vis dar, kai tu davei ta vakara paskaityti nuvalkiotus savo fragmentus, o as galvojau, kad eilini karta nesuprasiu tavo fantaziju... Ir kazkaip keista si istorija, tapo man tokia artima... Vis atmenu kiekviena kurinio detale, jis istrigo manyje...
Vieno zmogaus istorija...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-14 23:54
Khat Silence
stai apie ka as visa laika galvojau..... nera zodziu nusakyti tai kas cia aprashyta ar bent jau kaip parasyta.....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-04 18:33
Kill Em All
respect ....
.. taip artima sielai
[dar negaliu atsitokėt po perskaitymo, todel nieko doro nepasakysiu, bet faktas - vienas iš geriausių mano skaitytų kūrinių]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-04 18:30
respect ....
..taip artima sielai
dar negaliu atsitokėt po perskaitymo ir nieko doro nepasakysiu, bet faktas - vienas iš geriausių mano skaitytų kūrinių
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-03 22:57
Akiduobė
mėgstu tokį rašymo būdą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-03 01:00
tesa
ale nu ir daug.....isidejau i megst....kai laiko bus..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-02 08:18
pasiu
idomiai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-01 14:17
Widdis
ok, pasitaisysim, bo su mopasanu kaip ir nesiruošiu lygintis... :-)
FRAGMENTAI. GYVENO KARTA BERNIUKAS BEBENČIUKAS...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-01 13:54
Laukinė Piliakalnio Radasta
Pavadinimas kaip Gi de Mopasano „Vieno gyvenimo istorija“... Ar nereikėtų kitokio? O iš tikrųjų kūrinys stiprus. Tik klaidų pasitaiko visokių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-01 13:51
experiment
waaaauuu
na padarė įspūdį kaip reikant...
("Be tam tikro vidujo nusistatymo tu esi tik gotikinio roko klausytojas, gotikinio stiliaus aprėdų dėvėtojas, etiketės nešiotojas")
...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-01 13:47
Nevermore
perskaičiau... užtruko gal 15 min. bet viską perskaičiau...
labai įdomus kūrinys. idomu nuo ko numirė Deathovenas, bet paslaptis gal, net geriau... privertė susimastyt. /////
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą