Nuleidęs galvą Sėdžiu Gyvenimo srauto šalikelėj Pro mane bėga laikas Pro mane skuba žmonės Artimi Svetimi Aš nesikeliu Aš nenoriu sugrįžt į gyvenimą Pilną pykčio, pavydo ir barnių Pasėdėsiu šalia Tegu nešasi Mano mirusią viltį ir laimę. Man gana.
Pamačiau, tą pro šalį bėgantį aplinkinių gyvenimą, verdantį laiko tėkmėje, lyg sėdėčiau toje pat šalikelėje galvodama, kad dabar pailsėsiu, nes prieš tai labai ilgai, kaip kokį šapelį pasigavusi nešė mane ta pati srovė, neklausdama noriu aš to ar ne... Net nežinau kas geriau, leistis nešamam, ar būti išmestam į krantą?