2

2009 12 02

Prisėdu pačioje
                  viršūnėje kalnelio,
                                        Kurio,
                                      tik viršūnė
                              apaugus jauna
                          Žole. Sėdžiu...
                    ir delnais liečiu,
                Tai kas pridera, tik vėjams
                  Vietą, ties upėm – žvilgsniu.
                        Ties medžiais, paraudusiais
                          Nuo ilgesio...
                        įkaitę iki kamienų
                        Stuobriai. Pakeliu veidą į dangų,
                            Į, tai ką regiu šį vakarą, ne vienas.
                                    Varinę
    saulę dylančią tavose rainelių
Dykumose.
  Ne medžiai
      dega pamiškėse
        Paskutinį kart, tik tu degi ligoj
            Įkalinta, kaip laikas. Kaip laikas
                Tūnantis kalno įsčiose ant šito kalno.
                Aš užsimerkiu, atsiplešia kalnas
          Su visa žolėta viršūne, su visomis
    Mintimis apie tave... ar matai, kaip
Skrendu pildyti tavo vizijų? Ne
Dabartinių karščiu pulsuojančių
Proto išdaigų.