Ji

Nutūpęs ant palangės plaku sparnais, beldžiu snapu į lango stiklą.
– Laikas, – skaičiuoju duslius dūžius.
Ji išeina nuleidusi galvą. Seka paskui sklendžiantį mano šešėlį, vos judinantį sparnus tviskiame sniego plutos veidrodyje. Tuoj snigs ir išbluks žydras kontūras vedantis nuokalnėn. Ji negali abejoti – mano akyse atsispindi jos pasaulis.
Viršukalnėje liko namai su vėjo taršomu nendriniu stogu, su židiniu kambario viduryje, kuriame slapstosi užkimęs aidas, su langu į slėnį, pro kurį giedromis dienomis regėdavo begalinį išsiliejusios žalumos okeaną. Naktimis, kai negalėdavo užmigti, klausydavosi nerangių elniaragių krebždesio namo kertėse. Jie kaudavosi tarpusavyje nuožmiai sunėrę ragus. Jai šios kovos atrodė beprasmės. Rytais surinkdavo atvėsusius karių kūnus ir sumesdavo į stiklinį indą stovintį ant stalo. Juos sulesdavau įskridęs pasišildyti. Ant stalo taip ir liko stovėti tuščias indas ir prakasta duonos riekė:
– Tu nesugrįši suvalgyt paliktos duonos – ištariu.
Ji pakelia akis į mane, kybantį aukštai danguje ir nenuleidžiantį nuo jos pakaušio žvilgsnio. Vienas mano sparnas dengia saulės diską, pro plunksnų plyšius veržiasi ryškus šviesos pluoštai. Vėjyje plaikstosi prie kojų pririštos geltonos virvelės. Iš jų mane lengvai atpažįsta.
Stačiame kalno šlaite sniegas korėja ir yžta. Ji eina atsargiai, kad nepaslystų vis įsikimba į krūmokšnių šakas. Dangų aptraukia pilki debesys, lietus nuplauna sniego likučius. Nepramintam take vis daugiau laukinių vynuogienojų, besiraitančių ant sukrypusių, pasmaugtų medžių kamienų. Mes per vieną sparną nuo žaliuojančio slėnio. Ji įžengia į laukymę ir ištiesia rankas aukštyn. Šūkauja ir mojuoja man nesuprantamus ženklus. Aš sklendžiu nešamas šilto vėjo ir juntu, kaip stingsta sparnai.

Šioje laukymėje kadaise ją suradau. Nepamiršiu tvyrančio rūgšties tvaiko. Aitraus ir nepermaldaujamo, šliaužiojančio pilkšva migla tarp skurdžių, išgulusių žolynų. Sklendžiau besivaržydamas su padangės vėju ir išvydau dar nematytą gentį. Stebėjau iš aukštai. Žmonės nežinantys savo ištakų klajojo, nepalikdami kapų, vien išdegintas miškų papėdes. Baltus žvėrių kaulus ir akmenų sąvartas. Dar ilgai rūkstančias laužavietes, užnuodytus vandenis.
Buvo keista regėti, nuolat tarpusavyje besigrumiančius jaunus vyrus, kelias besilaukiančias moteris, senius, senes ir keletą berniukų. Kiekvieną dieną apsukdavau ratą virš stovyklos. Prie gyvulių odomis dengtų palapinių atsirasdavo vis naujai pagamintų ginklų krūvos.
Vieną dieną atskridęs radau tuščią stovyklavietę. Nutūpiau ant pasvirusios karties. Prie rusenančio laužo sėdėjo dvi mergaitės. Viena, dvidešimt devynių mėnesių, nerūpestingai gugavo. Gęstančio laužo dūmai graužė akis, bet ji nesiruošė niekur trauktis nuo malonaus karščio, dilgčiojančio nugarą ir pečius. Užmigo atsirėmusi į sesers šoną. Atsibudę nuo šalčio šioje laukymėje jos ėmė šliaužioti, ieškoti ko nors, kas apkabins ir sušildys. Jas čia paliko vienas. Paliko mirčiai. Nuosprendis kybantis virš vaikų galvų, vien todėl, kad gimė silpnomis mergaitėmis, niekada netapsiančiomis kariais. Genčiai reikėjo žiaurių karių, pažinsiančių pergalės kvapą.
Jos sesuo verkė įsipainiojusi į dygius erškėtrožės krūmus. Ji girdėjo tą klaikiai liūdną aimaną, bet negalėjo surasti ir suprasti, kas atsitiko. Kojos pynėsi tarp aukštų žolių ir vos pakilusi vėl nukrisdavo, skaudžiai susibraižydama veidą ir rankas aštriomis viksvomis. Girdėjo, kaip silpsta sesers balsas, kaip konvulsiškai sudrebėjęs nutyla. Ji iš paskutinių jėgų atsistojo, pasistiebė, užvertė galvą. Pastebėjo, kaip aš didelis dar nematytas paukštis sklendžiu pažeme, nejudindamas sparnų, nešamas šilto oro gūsio. Akimis sekė plazdančias geltonas virveles. Pakėlė rankas ir įsikibo į jas. Tvirtai suspaudė kumščius. Išplėstomis akimis žvelgė į mažėjančią laukymę nusagstytą išdrikusių vynuogienojų ir juodų užgesusių laužaviečių dėmių.
Mes nusileidom kalno viršukalnėje, boluojančioje pilko dangaus fone. Tai buvo mano namai. Viršukalnėje krintant puriems sniego kąsniams ji augo: lėtai ir tingiai. Aš galvojau tik apie tai, kad ji nieko nepamiršo. Ji galvojo apie tai, kaip augins savo kūdikį ir viskas bus kitaip. Kad nepaliks jo apleistoje dykroje. Maitins laukinių ožkų pienu. Aš Vanagas palaiminsiu kūdikį ir vakarais garsiai skaitysiu kalno pamokslą, o jis žais raibomis mano plunksnomis.

Purtausi užvaldžiusių prisiminimų, turiu galvoti apie tai kas vyksta dabar. Nutupiu ant kuprotos vynuogės šakos. Snapu paknebinėju virvelių mazgus, bandau jas stipriau užveržti. Pakylu aukštyn, vėl skrodžiu dangumi virš laukymės. Viena virvelė atsipalaidavo ir nukrito nuo kojos. Suglaudžiu sparnus, neriu paskui ją, lyg paskui grobį, slystu pažeme, plakdamas sparnais, bet nesuradęs vėl iriuosi aukštyn.
Slėnis skendi žalumoj, mirga nuo vystančių gelsvų žiedų. Tamsūs vynuogių lapai slepia uogų kekes. Dar neprinokę sprangios uogos malšina troškulį. Ji braukia ranka per šakas, kad vogčiomis jas nuraškytų. Rūgščios uogos nuramina. Numarina ilgesį susiraičiusį akių rainelėse.
Prasidėjo svetimos žemės. Čia neauga vynuogės, vien kreivi beržai kerpėtais kamienais. Visur mėtosi ragai ir į žemę susmaigstytos kartys su pamautais dviašmeniais kirviais. Tvyro baimė sumišus su raugintos odos kvapu. Apleistos laužavietės neskleidžia šilumos. Nutupiu ant jos rankos. Mes jau arti, ji skaito mano akyse, o krūtinėje daužosi nuo kūno atskilęs gumulas.
Įžengiam į tankų eglyną. Braunamės taku pažymėtu ant šakų priraišiotom spalvotom virvelėm. Vieną suvytą iš ilgų balto arklio karčių ji nurišo nuo šakos ir vietoje pamestosios užrišo man ant kojos. Kedenu tvirtą mazgą. Šis svetimkūnis ne mano, bet nieko nesakau, nenoriu liūdinti.
Priešais mūsų akis atsiveria erdvi proskyna su žaliuojančiu ąžuolu viduryje. Pamiršus nuovargį ji pribėga prie medžio. Apeina aplinkui ir nukrenta tarp išsirangiusių šaknų, kaip į minkštą guolį. Virš jos kūno palinksta apsunkusi nuo amalo šaka ir žvelgia šnarėdama grėsminga žaluma.
Sklendžiu aukštyn virpindamas nuo tylos skambantį orą ir pasiekęs medžio viršūnę nuskinu šakelę. Numetu jai ant krūtinės. Pajuntu užkritusią naštą ir nebežinau ar ji paneš suspurdėjusią gyvybę.
Ji apsunko nuo ilgesio ir švelnumo vis įsiklausydama į širdies tvinkčiojimą nesutampantį su jos plakimu. Nesitraukiu. Ji seka mane akimis, nardantį dulsvoje kirtimo erdvėje ir tankiose pamiškės šakose. Atnešu maisto, nematytų raudonų ir mėlynų uogų. Saldžių ir karčių, visai nepanašių į vynuoges, prie kurių  priprato per ilgą  kelionę.
Vieną rytą kūdikis atėjo. Paprastai ir lengvai, tarsi pašauktas. Jos krūtinėje sulapojo netekties ir praradimo baimė, tarsi amalo rutulys suleido savo čiuptuvus. Ji nurišo geltoną virvelę nuo mano kojos ir užrišo savo dukrai, kad nepasimestų. „Aš tavęs nepaliksiu“ vis šnabždėjo mingančiam kūdikiui į ausį. Dairėsi į visas šalis, kol vėjas užsupo medžio šakas ir šnarėjimas atnešė paguodą. Ji užmigo.
Aš, žiūriu, kaip tarp tankių žolių pinasi mano virvelė virtusi geltonu upeliu. Jos dukra šliaužia taku nuo ąžuolo paunksnės. Dabar jai dvidešimt devyni mėnesiai. Suplasnoju, sklendžiu virš mergaitės galvos, virvelė perbraukia jai per nugarą. Mažylė klupteli, ištiesia rankas ir įsikimba į priešais  sušmėžavusią virvelę. Mano judesiai sulėtėja nuo svorio, bet vėl mosteliu galingais sparnais sukeliu vėjo gūsius, suguldau purią žolę. Pakylu, apsuku ratą aplink ąžuolą ir ištirpstu už juodo eglyno.
– Tu nesugrįši, – kartoju visą kelią.