žodžiai ir liūtys

2009 11 21

Žodžiai, kaip liūtys
Nusėda giliai žmoguje.
Kai mintys it giesmės
Saldžiausios cikadų,
O lietūs prabėga
Besiklausantis savo
Vienatvės. Ne vienas...
Tik, kartais jaučiuosi
Apleistas, tas rūpestis tavo
Kelia sparnus į padangę,
Bet aš per sunkus –
Viduje sutrupėjęs.
Mechanizmas nebegali
Virpėti... negerai, kad
Taip sunku išsikraustyti
Akimirkai iš proto, kai
Prisėlinusios vėtros,
Taip skaudžiai vaiposi.
Žodžiai, kaip akmenys,
O liūtys, kaip tu...
Nesustabdomai veržias
Į dieną, į kūną, kuris
Ilgisi tavo pirštų ir
Lūpų. Sakot nemyliu,
O aš atsakau. Gaila,
Gal nesuprantu, kaip
Reikia mylėti, kai
Rankos virstančios
Kregždėmis išstumia
Žiemą iš mano pusnų
Namelių mažų, suręstų
Ant tirpstančio delno.