Žiemos prologas

Virš namų,
virš laukų ir tiltų
balti, šarmoti džiūsta marškiniai.
Dar rytas laukia kelnių
virš lysvių glaisto jas šalna...
Dar rytas raivosi -
laipteliais į mokyklą bėga saulė.
Kaip rūbinėj balti beržai -
žalių švarkų jau laukia...
Ir švysčioja voratinklių užuolaidos -
už langų trupančios gyvatvorės.
Prie murzinos žemės, upės dangų pririša
ir širmosios kumelės geria, drungną vandenį.

Kažkur labai arti,
kažkur labai toli -
išrengtas, nuogas, kaip naujokas rytas.
Tik varnos rėkia, šūkauja -
žiema aprengs greičiau nei motina.
Bet kelnės jau išlygintos ir marškiniai sausi,
ir čirpia lyg žiogai, sausoj žolėj
tos rudens dienos ilgosios...

Kažkur labai toli,
kažkur labai arti,
prie mėlyno, tiktai perbrist Nevėžio...