Ne visi mes vienodi. Ne visų sutampa charakteriai. Kiekvienas turim ydų, trūkumų ir privalumų. Kiekvienas esam savitas, kažkuo gražus ir traukiantis. Kiekvienas bandom įrodinėt savas tiesas, savus įsitikinimus ir nė kruopelyte nenusileidžiam kitam. Įsivaizduojam esantys visa ko centrais ir darom bet ką, kad tik kitų centrų būtų mažiau, o mūsiškis augtų, klestėtų ir vystytųsi.
Tačiau kita vertus, vienas be kito mes neišgyventume. Jei pasaulyje egzistuotų tik gėris, tai mūsų darbai nublanktų prieš kitų darbus, galbūt daug geresnius nei mūsų. Jei egzistuotų tik blogis, tai pabandyk tu skleisti gėrio aurą ten, kur širdis sudiržusi, o ją pačią sukaustęs speigas. Taigi, pasauly visko turi būt po lygiai, kad būtų pusiausvyra.
Ne išimtis ir žmonės. Ar įdomu būtų gyventi, jei visi būtume vienodi? Ne. Vieni esam šilti, draugiški, rūpestingi, tolerantiški, kiti šalti, užsisklendę, rimti. Netikiu, kad pas pirmuosius nėra neigiamų, o pas antruosius teigiamų savybių. Visi mes vienodi. Visi mes skirtingi. Visokių yra. Visokių reikia. Ir nėra nė vieno ne tokio. Visi mes reikalingi. Visi.