Nuoskauda

Neatvažiuoji, laiškų nerašai.
Rytais, vakarais - į bažnyčią, turgų.
Tavo vaikai, lyg žvirbliai balose turškias,
kur kadaise, vaikystėje žaidei...

Žiedus, pumpurus, vaikus pražiodžius,
lesini naminius paukščius alkanus.
Tarsi skruzdėlę perkarus, velki dobilus, šiaudus,
žadini Vasaros vyrą - Žiogą.

O už suluošintus gyvenimus, trigubai moka,
žmonės dainuoti, šokti nemoka.
Guodi liūdintį, verkiantį žmogų,
į virpančias rankas įdavus - obuolių, uogų...

Prisėdus, ant seno obelies kelmo dairaisi,
visa galva pasinėrus į vienadienę kūrybą.
Kiek bruknių, spanguolių, kiek grybų,
leki namo, apsvaigus laukų, miškų kerais.