dvi dalys, kurios išties yra viena

2009 11 11

po vieną mažytę galaktiką duota,
žmogui.
Po vieną saulės sistemą širdį.

Sutrikus eismui planetų
išsiskiria dulkelės, kurios
klaidingai suprastos
vadinamos meile, juk
tai, - tik afrodiziakas
dar labiau trokšti gyventi.

Sniegas ar rūkas?

            Nurungia laiką... kartu

Siekis ar pergalė?

            Lemia viltį... suradus

Moteris ar trimitas?

            Labiau pavergia žvilgsnį.
.......................................................

atsikandu obuolio pusės,
kuri su kirmėlės išėsta skylute;
palieku tau gerąją, kaip šiuo kąsniu,
taip norėčiau dalintis gyvenimu...

užverčiu galvą į dangų,
užsimerkia žvaigždė paskutinė
pasidengusi žalvariu. Mirkteliu,
tiesa, taip, kad pastebėtum mano
rūsenti nenustojančią galaktiką.

Kaip atiduodu šį mirksnį,
taip mėnesiena negrąžinamai
nieko nesitikėdama išberia tymais
kūdrą. Išryškėja lelijos, kaip mūsų
bučiniai šypsant.


Paleidžiu akmenėlį parsivežtą nuo
jūros vienatvės... taip nuplaunu
kartėlį, jog nebuvom tąkart
susivėlę, kaip upės pakrantės.



        ačiū