proza XIV. vaizduotės išdaigos

2009 11 10 proza XIV

  Gyvenau gatvėje, tiksliau anapus upės. Tikriausiai panašiame į kitus name su mažyčiu balkonėliu apstatytu gėlių vazonais ar piltais akmenėlių. Gyventi anapus, kaip esi priverstas gyventi dabar – gan sudėtingas dalykas. Aš neatsimenu tos vietos, neatsimenu ką joje veikdavau ištisas dienas ir neatsimenu koks buvau. Sėdžiu čia supančiotas ir įmestas į kambarį, kažkuria prasme atmintis mane išdavė. Žinau, jog kiekvienas žmogus turi teisę į savo praeitį, prisiminimus, tik kažkodėl mano smegenyse jie buvo išplauti. Sako greitai pasveiksiu ir būsiu, kaip buvęs, bet tai netiesa... jau niekada nebūsiu. Tiesa kelios detalės išlikusios mano tuščioje makaulėje, - moters veidas. Galėčiau nupasakoti kiekvieną jo linkį, kaip jis rausta vėjui prisilietus ar, kaip mainosi šypsena ir tas žėrėjimas, kaip žuvies žvynuose įsimetusi saulė. Nuolatos savęs klausiu, kaip prisiminti, ką reiškia visi šie žodžiai. Saulė, jūra, žėrėjimas, žuvys... ar jų būna jūroje? Ar jos plaukioja jo sakyse, kai žėri saulė? Hmm... sudėtingas pasaulis, kai turi kelias nuotrupas ir bandai sudėlioti mozaiką. Mažiausias netinkamas žingsnis ir neprabėgus nė akimirkai viskas žūna it gražiausios gėlės, medžiai apakę įsileidžia vakarą apleistame sode.
  Vieną dieną... turbūt, tokią, kaip ir visos, nes negaliu prisiminti visų. Panorau iškeliauti. Niekas žinoma manęs nenorėjo išleisti, nes visi bijojo, dėl mano nežinojimo. Dėl visų susipynusiu dalykų, kurių prikalbu. Dėl sulaužitų sagučių, kurių prikrenta žiemą, kai kokie nedori vaikai plėšo į gabalus šalčiu besiskundžiančią varną. Pamenu, kartą pats vieną tokių nučiupęs išplėšiau porą sagučių, tik nežinau, tai buvo varna ar tas nedorėlis. Matot, nesu jau toks netikėlis, kaip čia visi susidarėt apie mane įspūdį. Taigi, panorau išvykti, gal čion mane kažkas labai įskaudino. Šiame popieriuje pieštas buvau. Išgalvotas ir toks analizuotinas.

  Lūpos veidrodyje. Nors ne -  lede, pasilenkęs prie nuvalyto stiklo žiūriu į žuvis. Pirštų galai... šalta. Trukčioja uoslė. Matau, kaip jos kruta. Lūpos? Perbraukiu pirštais, negaliu kvėpuoti... šnervės užgultos beprotiško tirtėjimo. Šlapia apie jas. Matau žuvis prisiminiau jų spalvas. Prisiminiau, jog gyvenau krantinėje, prie doko, sename name pažymetame inkaru. Kas su manim darosi? Prisiminiau, tai buvo berniūkštis – laužiantis varnai koją. Šlykštu, pyktis.

  Labai sudėtingas yra toks gyvenimas, kai nesuvoki, kas po velnių dedasi su tavim. Bet gyvenime viskas ne be reikalo, viskas su prasme. Net, kai atrodo beprasmiškai... atsistoju. Durys. Įeinu... viešbutis, kas mane išleido? Juk tūnojau ten kamputį, o dabar esu palaidomis rankomis ir kojomis vos prisimenu, kaip reikia vaikščioti, o aš esu sumautame viešbutyje, kuris nėra toks, kaip visame pasualyje. Čia viskas nesunumeruota ir nesuraidžiuota. Prirašyta daug pavadinimų viš durų, kaip kokiam keliautojui – gurmanui, kuris gali vienoje vietoje rasti viską ko jam reikia. Virš vienų durų užrašas „ Pirmas Pasaulinis“. Toliau einant dar visa krūva durų su užrašais, kai kurie virš jų, kai kurie ant jų: „ pievelė su peteliškėmis“, „ryklių narvas“, „stebūklingų grybų giratė“, „ruduo Japonijoje“, „ žudikas maniakas kėsinasi“, „ stiklinė veranda su nakties dangumi“, „povandeniniai rifai“ ir begalybė kitų. Prieinu vieną, kažkur girdėtą. Vos galiu pavilkti kojas. Jo pavadinimas “vandenyno vaizdas“, kažkur taip girdėta, gal skaityta kokioje knygoje ar boružėje.
  Visada žinojau, jog išjungus šviesą visi kambariai atrodo beribiai.
  Paskui mane sekė vaikinukas tarnybine apranga. Su vienu lagaminu rankoje. Jis mano? Tikiuosi... kažką sako. Kišenėje turiu vieną užsilikusią monetą. Senai visų pamirštą geležinį pinigą, kuriuo per pigu, kažką apsimokėti šiais laikais, bet įbruku jam į delną ir pažvegęs į jį girdžiu, kaip sako:
Nebrisk per giliai. Nesuprantu. Juk sienos bus nukabinėtos vandenynų vaizdais. Ir tiek su kokia nuo dažno vartojimo pageltusia vonia su, kažkieno pamirštais išnešti bikais.
  Atidarau duris/
  uždarau/
  vėl atidarau/
  pasitrinu akis...
  įeinu palengva. Akinanti saulė. Ne per langus, bet plieskia tiesiog iš dangaus. Vėjas, tok skaip prie jūros. Paukščiai paklydę savuose garsuose. Kelios palmės. Parketas palengva pereina į kopas. Jūros ošimas. Kiek įžiūrėsi nė vienos gyvo sdvasios. Nė vieno vaiko statančio smėlio pilis, nei vieno vyšnios kauliuko - besideginančios nuoga krūtine.
  Kokio dydžio turi būti kambarys? Visas viešbutis? Jaučiuosi it Salvadoro Dali paveiskle, be ribų, be aukščio suvaržymų. Gal kas žaidžia su mano psichika, vaizduote. Ar, tai – legalu? Juk, tokiame rojaus kampelyje gali gyventi visą gyvenimą, gali niekada nerasti kelio išeiti. Gali nusibosti visas regimas rojus.
  Atsiguliau į vonią stovinčią ant pačio kranto, prie pačios bedugnės vandenyno. Kartais kokia banga tykšteldavo ant veido sūraus vandens. Bet tas neaprėpiamas grožis ir jausmas, jog nesi kažkieno stebimas primena visus buvusių moterų veidus,
  priverčia prisiminti net to ko nėra.
  Popieriaus lapą virstantį tiesa
  vonia kvepėjo, galiu prisiekti
  dangumi. Ir miegu, kurio
  įbėriau sau tada, kai nebeliko
  nieko, tiktai pasenti sename name,
  prie doko. Kai nubusiu, tikiuosi
  būt išplaukęs į kitą kraštą
  byrančio pasaulio... kurio
  surinkti negalėjau, todėl paleidau
  aguonomis į širdį, ne galvutėm
  žiedais, kurie man nepadėjo
  sutramdyti vaizduotės
  tuščiam pasauly -
  palaidotam savy.