Eina vakaras, berdamas rasą
Ant pavargusių žemės delnų,
Išdidžiai, tarsi nuometą, neša
Liepos saldų gelsvumą žiedų.
Šiltas takas lyg žirklėm sukarpė
Žalią pievą ir lauką rugių,
Mėnuo balzganą ilgesį verpia
Ir kabina ant pirkios langų.
Jau ramybė, tarytum paklodė,
Išsidraikė dulkėtam kieme,
Tyliai kuždasi migdamas sodas-
Eina vakaras mūsų žeme.