Rašyk
Eilės (78142)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Naktis. Matau Gedimino pilies bokštą iš viršaus, tamsius medžių kupolus šlaituose. Aišku, Ingos namų apsaugos sistemos įrašas, panoraminis vaizdas. Kurį laiką niekas nesikeitė ir jau pradėjau nuobodžiauti, bet staiga vaizdas pradėjo judėti, tarytum, palengva, įstrižai leisčiausi žemyn. Kai pasiekiau bokšto atbrailą galų gale pastebėjau tai, į ką sureagavo apsaugos sistema. Šiek tiek žemiau, stačiu šlaitu kilo melsvai švytinti dėmė. Šviesa blyškiai mirguliavo tarp medžių šakų, dėmei nenumaldomai, vienodu greičiu, vinguriuojant tarp medžių šešėlių. Kažkas artėjo link pilies, bet sprendžiant iš to, kad vaizdas nejudėjo, apsaugos sistemos negalėjo atpažinti kas tai. Stebėtina, juk vos tik dėmė buvo užfiksuota, ją akimirksniu apspito spiečiai nanobotų, galinčių nuskenuoti įsibrovėlį ir perduoti nurodymus kitoms sistemos dalims. Bet dėmė netrukdoma kilo aukštyn, ir po kelių akimirkų apstulbęs pamačiau, kaip melsvai švytinti žmogaus figūra neįtikėtinu greičiu prisiartino prie pilies, slystelėjo siena aukštyn ir plykstelėjusi perėjo kiaurai per mūrą į pilies vidų. Vaizdas persikėlė į menę trečiame aukšte, kur įsibrovėlis perėjo kiaurai dar per keletą vidinių sienų ir nusklendė virš plačios lovos, užklotos baltu oblerio kailiu. Čia sustingo per pusmetrį nuo paklodės, palengva nusileido ant lovos, švytėjimas po kelių sekundžių išblėso. Vaizdo medžiaga nutrūko.

Neatsimerkiau. Jaučiau, kaip kvėpuoju, kaip oda geria kondicionierių pučiamą vėsą, kaip tvinkčioja riešas, padėtas ant plastikinio stalo. Aš juk ne vaiduoklis, ar ne?

- Inga, aš ne vaiduoklis, - taip ir pasakiau jai po kelių akimirkų.
- Man baisu, - tyliai atsakė Inga.
- Man irgi baisu, - prisipažinau. Neatsimerkdamas papasakojau jai viską nuo tos akimirkos, kai grįžau vakar namo. Man baigus pasakoti abu tylėjom. Aš laukiau, kol Inga ką nors pasakys, bet nesulaukiau.
- Ką galvoji, mažyte? – galų gale paklausiau.
- Aš nieko nesuprantu, - atsakė Inga, - Kai tu išėjai, puoliau ieškoti įrašo apie tavo įsibrovimą, bet nebuvo ko trinti išskyrus šitą vaizdo medžiagą. Apsauga daugiau nieko neužfiksavo. Jonai, aš nesuprantu….
- Aš irgi nesuprantu, - atsakiau, - tik žinau, kad mane kažkas bandė nužudyti.
- Bet…, - užsikirti Inga.
- Tu netiki, kad čia aš?
- Aš tikiu… ne… Jonai, aš nežinau, - sukūkčiojo ji.
- Bet juk aš jaučiu, kad esu gyvas!
- Taip… - sušnabždėjo Inga.
- Einu pas Administratorius ir pareikalausiu, kad gražintų IP, - piktai išrėžiau, - kažkoks absurdas! Bent jau tu manim patikėtum.
- Bet kas ten buvo, Jonai? - Ingos balse pasigirdo isteriškos gaidelės, - o jeigu tavo garaže guli… na, supranti?
- Niekas mano garaže neguli! Aš sėdžiu alkanas ir ištroškęs sušiktam McDonalde ir kvėpuoju. Tu ką, vaiduoklį šįryt už kojų vilkai nuo lovos?
- Ne, ne vaiduoklį, - atsakė Inga – bet kaip tu toks pasidarei?
- Aš nežinau! Gerai, - iškvėpiau. Pokalbis atsidūrė aklavietėje, - aš su tavim susisieksiu.
- Jonai...
- Ką?
- Aš....
- Aš tave irgi myliu, - pasakiau ir atsijungiau. Bijojau, kad ji pabaigs sakinį kaip nors kitaip.

Išėjau iš Mc Donalds ir stengdamasis laikytis pavėsyje patraukiau Pylimo gatvės link. Vienas iš administravimo poskyrių įsikūrė buvusio Lietuvos kino teatro patalpose. Niekada ten nesilankiau, iki šiol nereikėjo.

Žingsniuoti tuščio miesto gatvėmis nejauku. “Vilniuje” gyveno apie keletas tūkstančių žmonių, didesnė minia susirinkdavo tik pastaruoju metu populiariame Helios klube, o šiaip miestas buvo tuščias. Vengdavau senamiesčio, į “naujuosius” vaiduokliškai tylius kvartalus tiesiog kojos nedrįsau kelti. Bet mielai slampinėdavau po parkus, kartais apsinakvodamas palapinėje kur nors ties Verkiais, prie upės. Su Inga, Jaša ir jo drauge retkarčiais lenktyniaudavom skriedami tuščiomis gatvėmis ir kiekvieną kartą stebėdavausi šios gigantiškos gravitolito platformos užmačiomis. Kažkas įgyvendino savo svajonę sukurti tikslią Vilniaus kopiją, bet pasmerkė savo vergus gyventi agorafobijos sąlygomis. Nenuostabu, kad vergai kartais neištverdavo erdvės pertekliaus.

Lietuvos kino teatro vestibiulyje pasitiko vėsi prieblanda ir tuštuma. Tik prie galinės sienos stovėjo nutrintas, gelsvas medinis kanceliarinis stalas, o už jo sėdėjo apkūni moteriškė griežtų spalvų apdaru, kažkodėl panašiu į valytojos kombinezoną. Ji rūsčiai pažiūrėjo į mane ir sučiaupusi lūpas tylėjo, kol aidžiai šlepsėdamas sportbačiais ėjau per vestibiulį. Tik prisiartinęs pastebėjau ties moteriškės smilkiniu sidabru blykstelint simbolių eilutę ir nusivylęs sustojau priešais stalą. Su robotais nepajuokausi, jie instrukcijų vergai. O juo labiau su tokia „valytoja“, kurios asmenybės matrica neabejotinai nepalanki „dzindobristiškos“ išvaizdos klientams.
- Turiu nesklandumų su IP adresu, - išbėriau susinervinęs.
- Laba diena, jaunuoli, - su priekaišto gaidelėmis balse pasisveikino „valytoja“, - ar jūsų nemokė, kad pirma reikia pasisveikinti, ypač kai kalbat su vyresniais už save?
Čia tai bent! Dėl asmenybės matricos tikrai neapsirikau. Šita bestija ne tik laikysis visų instrukcijų, bet dar ir suprogramuota su mizantropišku polėkiu! Mintyse nusikeikęs atsakiau, kiek galėdamas mandagiau:
- Laba diena, ponia. Mano IP adresas...
- Duokite man savo ranką, jaunuoli. Delnu į viršų, - subambėjo „valytoja“.
Riešą sugniaužė tvirti pirštai, kita ranka ji priglaudė savo delną prie manojo ir užsimerkusi sustingo. Nesu Vilniuje lankęsis pas administratorius, bet apsilankymo pas būrėją valytojos apranga tikrai nesitikėjau. Administracinių Vilniaus sistemų kūrėjas turėjo lakią fantaziją, nieko nepasakysi.

„Seansas“ neužtruko, valytoja paleido mano ranką ir griežtu balsu liepė:
- Sėskitės, jaunuoli, ir palaukite – parodė į prieštvaninius kino teatro krėslus, sustatytus išilgai vestibiulio sienų.
- Kas atsitiko su mano IP adresu? – mano balsas skambėjo nervingai. Nieko nuostabaus.
- Sėskitės ir palaukite, - atrėžė valytoja.

Atsisėdau. Ji nerangiai, dūsaudama atsistojo, ir vilkdama šlepetes akmeninėmis grindimis nupėdino prie durų į kino salę. Durys girgžtelėjo ir užsivėrė, likau vestibiulyje vienas kaip pirštas. Keisti čia papročiai, niūriai pagalvojau smurgsodamas nepatogiam mediniam krėsle. Nepajutau kaip užsnūdau.

Pažadino lietaus barbenimas į milžinišką vestibiulio stiklą. Pūtė smarkus vėjas ir lietaus šuorai piktai skalbė apmūsojusį kino teatro fasadą. Lauke ir vestibiulyje buvo tamsu. Pasižiūrėjau į laikrodį ir išsigandau – pirma valanda nakties. Išmiegojau ne mažiau kaip dvyliką valandų! Kur, po galais, mano valytoja? Nepanaši į tokią, kuri nedrįstų pažadinti miegančio kliento. Tamsa ir lietaus gaudesys veikė nervus. Kas čia, po galais, darosi?

Pabandžiau susisiekti su Jaša, bet gavau atsakymą, kad abonentas blokuoja mano skambutį. Jaša mano skambučių nė už ką neblokuotų. Kas tik nori, bet tik ne Jaša. Pasijutau toks vienišas ir apleistas, koks dar nesijaučiau niekada gyvenime. Ingos abonentas irgi blokavo mano skambutį. Nesąmonės.
2009-11-10 08:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 03:31
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-10 23:36
Aurimaz
Jap, laukiam tūsinio :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-10 19:26
Damastas
Skysteja tekstas, gal del dialogu ? Mazdaug isivaizduoju pabaiga, bet dar palauksiu.


Patarimas-palinkejimas: nzn ar dabar tokios esama, bet turejau labai smagiu akimirku Lietuvos kinoteatro 88-tos sales galiorkoj :)
Klausimas is Esmes: kur padejai Toyota?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-10 12:38
Lina Čebotariūnaitė
Patiko. Puikus kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą